„Visą gyvenimą galime būti pasmerkti dvasiniams išgyvenimams. Kai kurie iš jų yra labai asmeniški, kiti – skirti dalintis“. Taip prasideda Lloydo Glenno istorija, kurią jis parašė 1994 m. Jis pavadino istoriją „Paukščiai“ ir joje buvo kalbama apie 1993 m. liepos 22 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą, nutikusią jo sūnui Brajenui.. Apie tai rašė „Snopes“.
Žemiau galite perskaityti jaudinančią istoriją, kuri padarė didelį įspūdį tūkstančiams žmonių!
„Praėjusią vasarą su šeima patyrėme stiprius dvasinius išgyvenimus, kurie mums paliko amžinai gilų įspūdį, įspūdį, kuriuo turime pasidalinti. Tai meilės žinia! Žinutė, skirta pažvelgti į dalykus kažkiek kitaip.
Tikiuosi, kad ši istorija jums paliks tokį pat įspūdį, kaip ir mažasis Brajenas, apie kurį yra ši istorija, kuri įvyko vieną praėjusių metų vasaros dieną.
Liepos 22 d., buvau pakeliui į Vašingtoną, keliavau dėl darbo reikalų. Viskas buvo kaip įprasta, kol nusileidome Denveryje persėsti į kitą lėktuvą. Kai paėmiau daiktus nuo bagažo lentynos, išgirdau per garsiakalbių sistemą pranešimą. Pono Lloydo Glenno buvo paprašyta prieiti prie informacijos stalo. Apie tai nieko blogo nepagalvojau, kol nepriėjau prie lėktuvo išėjimo durų. Girdėjau, kaip vienas iš keleivių salono įgulos narių paklausė visų vyrų, ar ne jie yra ieškomas ponas Glennas. Tuo metu man pasirodė, kad kažkas labai negerai. Pajutau tarsi dūrį širdyje.
Kai priėjau prie informacijos, prie manęs priėjo jaunas vyras. Jis pasakė: „Pone Glennai, jūsų namuose įvyko nelaimė. Nežinau nei dėl ko įvyko nelaimė, nei kas yra konkrečiai, bet artimieji nori, kad jūs nedelsiant susisiektumėte su ligonine.“
Širdis daužėsi, bet noras nusiraminti buvo labai stiprus. Nusekiau paskui nepažįstamąjį prie stalo. Jis man padavė telefoną, kuriuo jau skambino į ligoninę. Tada sužinojau, kad mano trejų metų sūnus keletą minučių buvo prispaustas po mūsų automatiniais garažo vartais, o kai žmona jį surado, jis jau buvo miręs.
Pirmosios pagalbos gaivinimą atliko kaimynas, kuris yra gydytojas, o medicinos darbuotojai tęsė gydymą greitosios pagalbos automobilyje, kol Brajenas buvo vežamas į ligoninę. Kol kalbėjau telefonu, Brajenas buvo gaivinamas ir gydytojai manė, kad jis išgyvens. Tačiau jie dar nežinojo, kiek žalos galėjo būti padaryta smegenims ar širdžiai. Jie paaiškino, kad garažo durys prispaudė mažo berniuko krūtinę, tiesiai virš jo širdies. Buvo sulaužyti keli kaulai.
Skrydis namo atrodė kaip amžinybė. Į ligoninę atvykau šešios valandas po to, kai garažo durys prispaudė mano berniuką. Kai patekau į reanimacijos skyrių, niekas negalėjo manęs paruošti tam, ką jaučiau, matydamas savo mažąjį sūnų, kuris gulėjo didelėje lovoje su gyvybės palaikymo įranga ir visur esančiais ekranais.
Jis buvo prijungtas prie kvėpavimo aparato, kuris tiekė jam deguonį. Žiūrėjau į savo žmoną, kuri bandė mane paguosti. Viskas atrodė kaip baisus sapnas. Man buvo pranešta apie visas detales ir pateikta atsargi prognozė. Brajenas turėjo dar galimybę išgyventi, o pirmieji bandymai parodė, kad jo širdies ritmas atsistatė – tai buvo tikras stebuklas! Tačiau tik laikas parodys, ar smegenys nebuvo pažeistos.
Per begalines laukimo valandas, mano žmona nurimo. Ji jautė, kad jam viskas bus gerai. Paguodą radau jos žodžiuose ir tvirtame tikėjime. Visą tą naktį ir kitą dieną Brajenas buvo be sąmonės. Atrodo, praėjo amžinybė, nes dieną prieš tai nutraukiau savo komandiruotę. Ir pagaliau! Dvyliktą valandą ryto mūsų sūnus pabudo, atgavo sąmonę ir pasakė gražiausius žodžius, kokius tik esu girdėjęs. Jis pasakė: „Tėti, paimk mane už rankos“,- ištiesdamas į mane mažas rankutes.
Kitą dieną gydytojų prognozės buvo neįtikėtinos! Laimei, dėl įvykusios nelaimės jis nepatyrė jokių neurologinių ar psichinių sužalojimų. Ir ligoninėje ši stebuklinga istorija greitai ėmė sklisti. Jūs neįsivaizduojate mūsų dėkingumo ir džiaugsmo!
Kai parsivežėme Brajeną namo, patyrėme tiesiog nepakartojamą jausmą. Manau, tik tie, kurie žvelgė į mirties akis, gali suprasti, apie ką aš kalbu. Vėlesnėmis dienomis namuose tvyrojo ypatinga atmosfera. Mūsų du vyresni vaikai tapo daug artimesni savo mažajam broliukui. Mes su žmona tapome daug artimesni, visi tapome daug artimesni vienas kitam. Gyvenimas tęsėsi ne tokiu įtemptu tempu. Jautėmės tokie palaiminti. Pilni dėkingumo.
Praėjo beveik mėnuo po atsitikimo. Brajenas atsibudo po pietų miego ir sako: „Mama, atsisėsk. Aš turiu tau kai ką pasakyti.“ Šiuo savo gyvenimo etapu Brajenas kalbėjo trumpais sakiniais. Taigi, kad jis dabar pasakė tokį ilgą sakinį, nustebino mano žmoną. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir jis pradėjo pasakoti savo nuostabiąją istoriją.
„Ar prisimeni, kai aš įstrigau po garažo vartais? Buvo taip sunku ir tikrai skaudėjo. Kviečiau tave, bet tu manęs negirdėjai. Pradėjau verkti, bet man per daug skaudėjo. Tada atskrido paukščiai.“
„Paukščiai?“ – mano žmonai tai pasirodė kaip didelis neaiškumas.
„Taip. Paukščiai triukšmavo ir nuskrido į garažą. Jie manimi rūpinosi“.
„Jie tau padėjo?“
„Taip. Vienas iš paukščių nuskrido pakviesti tave. Jie tau pasakė, kad aš įstrigęs po vartais.“
Kambaryje tvyrojo keistas jausmas. Mano žmona žinojo, kad trejų metų vaikas nežinojo apie mirtį ir dvasias bei angelus, todėl tuos, kurie jam padėjo, vadino paukščiais, nes jie buvo kaip paukščiai, skrendantys ore.
„Kaip atrodė tie paukščiai?“ – paklausė mano žmona.
„Jie buvo tokie gražūs. Jie buvo visiškai balti. Kai kurie iš jų buvo ir žali, ir balti, o kiti buvo tik balti.“
„Ar jie tau ką nors pasakė?“
„Taip. Jie man pasakė, kad vaikui viskas bus gerai.“
„Vaikui?“ – sutrikusi paklausė mano žmona.
Ir Brajenas atsakė: „Vaikas guli ant garažo grindų. Tu atėjai, atidarei garažo duris ir pribėgai prie vaiko. Jie pasakė, kad jis liks su tavimi ir neišeis.“
Mano žmona vos nenualpo tai išgirdusi, nes tuo metu ji buvo atsiklaupusi prie Brajeno kūno. Ji matė sužeistą krūtinę, galvojo, kad jis jau miręs. Ji tyliai sušnibždėjo: „Nepalik mūsų, Brajenai, prašau. Pasilik čia.“
Išgirdusi Brajeną sakant tuos žodžius, kuriuos pasakė ji pati, ji suprato, kad siela paliko jo kūną ir pažvelgė į jo mažą negyvą formą.
„Kas tuomet nutiko?“ – paklausė ji.
„Išvykome į kelionę. Aukštai ir toli“.
Jis susierzino, nes norėjo pasakyti tai, bet nemokėjo pakankamai žodžių. Mano žmona bandė jį nuraminti ir guodė jį, leisdama suprasti, kad viskas gerai. Jis norėjo pasakyti kažką, kas jam buvo akivaizdžiai labai svarbu, bet buvo sunku rasti tinkamus žodžius.
„Mes taip greitai skridome į dangų. Paukščiai tokie gražūs, mama. Ir ten yra jų daug, daug paukščių“. Mano žmona buvo be žado…
Brajenas ir toliau jai pasakojo, kad paukščiai jam pasakė, kad jis turi grįžti ir visiems papasakoti apie paukščius. Jis pasakė, kad jį parskraidino atgal į namus ir tada ten buvo didelis gaisrinis automobilis ir greitoji pagalba.
Istorija tęsėsi daugiau nei valandą. Brajenas mums pasakojo, kad paukščiai visada yra su mumis, bet mes jų nematome, nes matome tik akimis, o negirdime, nes girdime tik ausimis. Bet jie visada yra, matosi tik čia (ranką jis laikė ant širdies). Jie šnabžda mums dalykus, kad padėtų mums elgtis teisingai. Brajenas tęsė: „Mama, yra užduotis man. Yra užduotis tau. Užduotis tėčiui. Tai užduotis visiems. Visi turime gyventi kuo geriau ir vykdyti savo pažadus. Paukščiai mums padeda tai padaryti, nes jie mus myli“.
Per ateinančias kelias savaites Brajenas vėl ir vėl pasakojo savo istoriją. Istorija niekada nepasikeitė. Visada lygiai tas pats. Detalės buvo lygiai tokios pačios. Mūsų nenustojo žavėti, kaip jis sugebėjo papasakoti savo atsiminimus, kaip daug galėjo papasakoti apie paukščius.
Kad ir kur eidavo, jis pasakodavo apie paukščius. Tiek pažįstamiems, tiek nepažįstamiems. Keista, bet niekas niekada keistai į jį nežiūrėjo, kai jis tai darė. Kita vertus… Jie visada tapdavo malonesni ir šypsojosi. Tikriausiai, nereikia net sakyti, kad po šios dienos mes niekada nebebuvome tokie patys.
Vakar yra istorija – Rytoj yra ateitis – Šiandien yra gyvenimas!“
