Svarbiausias pavydo ženklas yra labai paprastas ir lengvai pastebimas, tačiau jis dažniausiai mus klaidina.
Tas, kurį laikome savo artimu draugu, visada mūsų gailisi, kai nutinka kažkas blogo. Maža to, net ir tas žmogus, kuris su mumis elgėsi gana šaltai, ištikus bėdai pradeda mūsų gailėti.
Tokiais atvejais pradedame manyti, kad galbūt klydome ir dėl savo priešo. Galbūt jis visada turėjo tik pačių geriausių ketinimų? Jis teiraujasi smulkmenų, dejuoja, aikčioja, pataria ir net siūlo pagalbą. Jis norės išsiaiškinti, kodėl mes suklydome ir patekome į bėdą. Jis nori sužinoti, kaip susirgome ar nuo ko mirė mylimas žmogus. O kodėl vyras jus paliko? Oho, koks niekšas. Kaip jis atsisveikino? Ką mes jautėme? Toks įsitraukimas atrodo tikrai labai stebinantis. O juk įtarėte, kad jis jums pavyduliauja!
Taip, jūs tikrai turėjote teisę jį įtarinėti, nes pavydus žmogus jaučia skausmą, kai pavydi. Kai apsėda pavydas, aktyvuojamos tos pačios smegenų sritys, kurios atsakingos už fizinį skausmą. Jam tikrai skauda!
Antropologai rašo: pavyduolis sugniaužia kumščius, sukanda dantis, jis įsitempęs, jam sunku jus stebėti… Ir tada mums nutinka negerų dalykų! Galima tik įsivaizduoti, kokį palengvėjimą jaučia pavydus žmogus. Jam nebeskauda! Juk dabar nebėra ko pavydėti. Mes jaučiamės blogai. Štai kodėl jis mėgaujasi detalėmis.
Tai ir yra pagrindinė pasikeitusio požiūrio priežastis. Pažvelkite atidžiau: pavydėjusio žmogaus veide pamatysite paslėptą ir vos pastebimą šypseną. Jis toks patenkintas, kad net negali nuslėpti savo džiaugsmo.
Pavydus žmogus vėl ir vėl ragina jus kalbėti apie ištikusią nelaimę. Ir kai problema bus išspręsta, viskas grįš į senas vėžes. Pavydus žmogus vėl pradės mus graužti, apkalbinėti už nugaros, jis vėl pradės mus menkinti…
Tai ir yra pagrindinis pavydo ženklas. Tiesiog bėdoje ar sielvarte prarandame budrumą. Mes priimame pavyduolių paguodą, tačiau siela tam visada prieštarauja…
