Prieš dešimt metų su draugėmis vaikščiojome po Arbatą. Jis grojo gitara, o aš pagyriau jo dainą. Po to kartu pasivaikščiojome, jis palydėjo mane iki metro. Pradėjome retkarčiais vienas kitam paskambinti, keletą kartų kartu nuėjome į teatrą ir kiną. Tada jis neturėjo daug laiko, jam prasidėjo sesija.
Manau, kad būtų buvę laiko, jei tai būtų buvusi viso gyvenimo meilė. Tačiau tai buvo kitokia istorija, kuri tiesiog baigėsi, taip nutinka. Ir štai dabar, po dešimties metų santuokos, aš buvau pavadinta artimiausiu jo žmogumi!
Aš jo beveik neprisiminiau. O kaip kitaip! Juk per dešimt metų netapome jaunesniais. Jis pradėjo mandagų pokalbį, klausinėdamas apie mano šeimą. Paaiškėjo, kad mūsų vaikai buvo beveik to paties amžiaus. Iš pradžių man palengvėjo. Buvo malonu pabendrauti su senu pažįstamu, kai paauglystės rūpesčiai buvo išblėsę. Tačiau jokios stiprios naujos draugystės neįvyko.
„Dažnai tave prisimindavau ir maniau, kad esi mano artimiausias žmogus. Juk tu visada mane suprasdavai, ne taip, kaip mano žmona,“ – parašė man mano pašnekovas per „Facebook” paskyrą ir per akimirką prarado visą savo žavesį.
Artimiausias. Rimtai? Nori pasakyti, kad kai tavo žmona, bičiulė, kuri gimdė vaikus, kai kartu rinkotės atostogų bilietus, kai ji slaugė tave, kai nuo riebaus maisto sustreikavo kasa (taip nutinka su amžiumi), jaudindamasi virė tau dietines sriubas… Tada aš buvau tavo įsivaizduojamas artimiausias žmogus? Nes mano liemens apimtis, kai man buvo 20 metų, siekė 60 cm? Ir kitos to priežasties nėra!
Kodėl manai, kad suprasiu tave, kai susipykai su ta, kuriai siūleisi būti kartu ir skausme, ir varge? Kodėl silpnybes, kurias patikėjo pamatyti tau tikrai artimas žmogus, esi pasirengęs iš karto atiduoti gražiam praeities paveikslėliui, kurį jau seniai dengia dulkių sluoksnis? Reikia turėti omenyje, kad ir aš ne visada apsirengiu taip, lyg eičiau į teatrą.
Mes su vyru ginčijamės dėl hipotekos, ir dar kaip! Ne blogiau nei tu ir tavo žmona. Kartais tingime plauti indus dvi dienas iš eilės. Kartais mums patinka skirtingi filmai ir knygos, taip pat visiškai skiriasi mūsų politinės pažiūros. Bet tai jis buvo tas, su kuriuos aš norėjau susilaukti vaikų! Jis prilaikė mano plaukus, kad jie nesusiteptų, kai man prasidėjo rytinis pykinimas. Jis virė man arbatą, kai sirgau, ir rūpinosi mūsų vaikais, kad galėčiau parašyti knygą, kuri niekada nebus išspausdinta. Nežinau, ar jis tikėjo, kad esu puiki rašytoja. Tiesiog mes buvome artimiausi žmonės, nes dažnai tas artumas, apie kurį svajojame, yra sprendimas. Tikrasis intymumas negyvena saldžiame praeities rūke.
Pirmųjų pasimatymų magija praeina visiems ir greitai. Nesu sutikusi porų, kurios po dvidešimties metų tvirtos santuokos paraustų iš susijaudinimo. Bendras gyvenimas kartu suteikia vienus džiaugsmus ir atima kitus. Tereikia pasirinkti, kurie iš jų pasirodys svarbesni. O jei iš tiesų dar nori tikro artumo, nueik pas žmoną ir padėk jai pjaustyti daržoves, kol ji verda sultinį, šluostydamasi prakaituotą kaktą. Paklausk savęs, ar žinai jos mėgstamiausią spalvą? Ar prisimeni kvepalų, kuriuos ji mėgsta, pavadinimą, ir ar ji apskritai turi kvepalus? Kokias knygas ji skaito? Apie ką ji galvoja prieš eidama miegoti? Atrodo, kad apie tai kalbėdavote per pasimatymą. Ar dabar dažnai užduodi jai šiuos klausimus?
Manau, kad išdavystės pradžia yra intymumo ieškojimas kažkur už jo tikrosios buveinės ribų. Išdavystė įprasta esybe gali ir neįvykti. Tačiau kažkas svarbaus tikrai gali sugriūti.
Taigi, atleisk man, senas drauge, kad tave užblokavau tyliai, nepaskelbusi karo. Tikiuosi, kad neieškosi to kažkur kitur, ką jau turi namuose. Tačiau tikrai nenoriu, kad mano intymiame gyvenime dalyvautų žmogus, kuris, iš tikrųjų, nieko neišmano apie intymumą.
