Kai randame žmogų, kuris mums puikiai tinka, kurio emocinis praeities bagažas neviršija mūsų pačių, kad galėtume su juo gyventi, tada darome prielaidą, kad šis žmogus dabar yra atsakingas už mūsų emocinę būseną ir pilnatvės jausmą. O jei jis mūsų nedžiugins, viskas tik blogės. Jei viskas baigsis išsiskyrimu, jis pasirodys apgailėtinas ir negalintis išgydyti mūsų skausmo savo meile.
Būkime sąžiningi: kai su kuo nors išsiskiriame, verkiame ne dėl jų, o dėl savęs. Mes verkiame, nes jie netapo mūsų antrąja puse, o šis mūsų nepilnavertiškumo jausmas ir yra nepakeliamas. Faktas yra tas, kad romantiški santykiai turi labai galingą energiją. Tai dviejų iš pažiūros priešingų jėgų – vyro ir moters – vienybė. Mes priprantame prie tokio egzistavimo, o kai netenkame pusės šios energijos, viskas griūna.
Paslaptis yra ne atiduoti visą save kitam žmogui, ne projektuoti į jį visos savo emocinės būsenos, o rūpintis juo nesitikint, kad jis turėtų atsakyti tuo pačiu. Meilė yra besąlygiška, o tai reiškia, kad mylėdami nieko nesitikime mainais. Verkiame ne dėl žmogaus, o dėl to, kad mūsų širdyje susidarė skylė, tuštuma, kurią, kaip mums atrodė, jis užpildė. Manėme, kad būtent šis žmogus suteiks mums pilnavertiškumo jausmą ir padės įgyvendinti visas mūsų svajones.
Pirmiausia turime suprasti patys save, patys būti pilnaverčiais. Galų gale, kaip iš mūsų galima tikėtis sveikų ir harmoningų santykių, jei to neturime savyje? Pažvelkime į save, sąžiningai ir objektyviai, o jei mums nepatinka tai, ką ten randame, tai pakeiskime.
