Mes visi žinome, kad vieną dieną mirsime, bet tuo pačiu elgiamės taip, lyg gyventume amžinai…
„Skausmas visam laikui keičia jūsų gyvenimą, bet tą patį daro ir išgyjimas“ – Kayil York.
2012 metais mano mamai buvo diagnozuotas vėžys. Po operacijos ji atsigavo, tačiau 2017 metų kovą liga grįžo ir pradėjo sparčiai progresuoti.
Mama buvo labai atkakli ir atsisakė tolesnio gydymo, kuris, bet kokiu atveju, būtų padėjęs tik trumpam.
Niekas negalėjo numatyti, kiek laiko jai liko gyventi. Jai buvo 70 metų, ir mes tikėjomės, kad liga vystysis lėtai.
Kurį laiką nieko ypatingo neįvyko, tačiau vieną dieną ji nebegalėjo valdyti kojų, o po kelių savaičių ji buvo perkelta į ligoninę, tai buvo jos paskutinis noras. Ji mirė po mėnesio.
Šios keturios savaitės man atrodė tarsi tikras pragaras, bet vis tiek negalėjau patikėti, kad ji netrukus iškeliaus.
Nors ligoninė atrodė saugi vieta, sėdėdama prie lovos ir laikydama jos ranką jaučiausi visiškai bejėgė, prislėgta ir išsigandusi.
Buvau įsitikinusi, kad būtina ką nors padaryti ar pasakyti, bet niekaip negalėjau sugalvoti, kaip galėčiau jos būklę palengvinti. Aš su mama visada turėjau sunkius tarpusavio santykius, todėl šios su ja praleistos dienos man atrodė paskutinė galimybė viską atleisti viena kitai.
Šis laikotarpis tapo sunkiausiu mano gyvenime… Tai buvo pirmas kartas, kai patyriau artimo žmogaus iškeliavimą, bet išmokau ir keletą naujų pamokų.
Štai keli dalykai, kuriuos išmokau iš šio labai sunkaus laikotarpio, bet juos, tikiu, kad galima pritaikyti bet kokiam sunkiam gyvenimo laikotarpiui.
1. Jūs esate viena
Mirtis yra asmeniška. Stebėti, kaip kažkas miršta, taip pat yra asmeniška. Visas jūsų gyvenimas yra jūsų pačių reikalas.
Nėra jokių konkrečių instrukcijų ar rekomendacijų, kurių galėtume laikytis. Mes patys turime išmokti gyventi, mirti ir liūdėti.
Visi bandė man patarti, nors to ir neprašiau. Man patarė būti su mama tuo metu, kai ji mirs ( bet galiausiai, tai nutiko, kai šalia jos nebuvo nė vieno žmogaus). Man buvo patarta, kokios tiksliai turėtų būti laidotuvės, taip pat, kaip ilgai ir kaip turėčiau gedėti.
Aplinkiniai su tokiu atkaklumu bandė man įpiršti savo nuomonę, kad kartais nuleisdavau rankas ir pradėdavau abejoti savo pačios jausmais ir sprendimais. Supratau, kad jie visi nori tik gero, bet turėjau nuolat sau priminti, kad aš pati turiu nuspręsti, ką reikia daryti.
Mano veiksmai negalėjo būti teisingi ar neteisingi. Tai, kas atrodo teisinga vienam žmogui, kitam atrodytų neteisinga.
Įsiklausykite į savo vidinį balsą. Jūsų širdis jums pasakys, ką turite daryti! Kiekvienas žmogus turi savo vidinį kompasą. Pagrindinis dalykas – išmokti juo naudotis ir juo pasitikėti.
Jei tokioje situacijoje atsidūrėte ne jūs, o jūsų draugas ar pažįstamas, atidžiai stebėkite, ką jam sakote. Siūlykite savo paramą ir patirtį, bet leiskite jam eiti savo keliu.
- Tu ne viena
Kitu atveju aš buvau ne viena. Ši situacija išmokė mane, nebijoti paprašyti pagalbos. Visada stengiausi viską kontroliuoti, didžiavausi savo savarankiškumu ir, kaip man atrodė, pati galėjau su viskuo susitvarkyti. Bet staiga pasijutau siaubinga bejėge. Man atrodė, kad visiems aplinkui sekasi gerai, ir tik man vienintelei slysta žemė iš po kojų!
Žmonės, dirbę ligoninėje buvo nuostabūs. Jie kalbėjo su manimi, palaikė, kai verkiau, ir visada buvo pasirengę kuo nors padėti. Tai man labai daug reiškė, ir aš nustojau laikyti pagalbos prašymus kaip silpnumo ženklą.
Kad ir ką darytumėte, nėra prasmės to daryti vienam. Jūs padedate tiems, kuriuos mylite, todėl leiskite ir kitiems jums padėti.
- Ašarų galia
Be to, kad visada norėjau būti nepriklausoma, taip pat nekenčiau ir verkimo prie žmonių. Nerimavau, kad nuliūdinsiu mamą ir sukelsiu nepatogumų kitiems. Bijojau, kad negaliu sustoti.
Tada kažkas man pasakė, kad fiziškai neįmanoma nuolat verkti. Praeina apie 20 minučių ir ašaros automatiškai nustoja tekėti. Maniau, kad aš susitvarkysiu. Be to, aš vis tiek nieko negalėjau padaryti, kad sulaikyčiau ašaras.
Vos suvaldžiusi situaciją aš supratau, kaip stipriai ašaros padeda mums transformuotis. Ašaros padeda numalšinti įtampą, kuri, kitu atveju, tiesiog kauptųsi viduje.
Ašaros padeda perteikti tai, ką svarbu yra išgirsti. Ašaros yra mūsų gyvenimo dalis. Nesigėdykite jų.
Nekreipkite dėmesio į kitus žmones, nes neturite jaudintis dėl to, kaip jie reaguoja į jūsų ašaras.
- Neslopinkite savo jausmų
Man sakė, kad be blogio mes negalėsime įvertinti gėrio savo gyvenime, bet aš netikėjau. Mane visada erzino neigiamos emocijos. Viduje aš kovojau su šiomis emocijomis, tačiau tai tik pablogino situaciją.
Atsidūrusi tokioje keblioje situacijoje, man kilo nauji jausmai. Jie buvo tokie stiprūs, kad man tai kėlė didelį skausmą. Greitai supratau, kad negaliu jų nuslopinti. Negalėjau nukreipti dėmesio nuo to. Laikui bėgant aš pradėjau juos priimti kaip dalį savęs ir supratau viena: viskas praeina – ir gera, ir bloga.
Neteiskite savęs dėl savo jausmų. Neslopinkite jų. Tai tik pablogins situaciją. Paleiskite juos. Viskas, ką mes jaučiame, gali mus išmokyti kažko naujo.
- Kai kuriems įvykiams neįmanoma pasiruošti
Nuo to momento, kai mano motinai buvo diagnozuotas vėžys, aš morališkai pasiruošiau jos mirčiai. Bent jau taip man atrodė. Mano sielvartas įgavo daug įvairių formų. Nors bandžiau iš anksto numatyti skirtingus scenarijus, vis tiek nesitikėjau to, kas vėliau nutiko.
Bet kokie bandymai ruoštis buvo laiko gaišimas. Tai galioja viskam šiame gyvenime. Įvyks tai, kas ir turi įvykti.
Taip, gyvenimas ne visada būna malonus. Būna atvejų, kai emocijos mane vis dar aplanko. Tarsi vėl suprasčiau, kad mano motinos nebėra su manimi. Aš dažnai tai sapnuoju. Mano gyvenime nutinka tam tikrų įvykių, kuriais noriu pasidalinti su ja, bet tada suprantu, kad nebegaliu su ja pasikalbėti.
Nežinau, kas man tiksliai nutiks toliau, bet tikiu, kad man pavyks su viskuo susitvarkyti.
- Nepraleiskite akimirkos
Mes visi žinome, kad vieną dieną mirsime, bet vis tiek elgiamės taip, lyg gyvensime amžinai.
Nesakau, kad džiaugiausi kiekviena dienos minutė nuo tada, kai mirė mano mama. Bet tuo pačiu prisiminiau, kad gyvenimas yra labai trumpas. Mirtis verčia mus kitaip žiūrėti į pasaulį. Dažnai susinerviname ir jaudinamės dėl smulkmenų, bet ar verta? Ar tikrai norite kam nors užgniaužti pyktį savyje? Ar tai verta jūsų brangaus laiko? Kaip jausitės atsigręžę į savo nugyventą gyvenimą?
Dabar ėmiau dažniau užduoti šiuos klausimus, ir tai pakeitė mano gyvenimą į gerąją pusę. Apskritai, pradėjau mažiau jaudintis. Dabar aš atsargiau žiūriu į tai, kaip leidžiu laiką ir su kuo tai darau. Nebenoriu kęsti to, kas man nepatinka.
- Dėkingumas yra svarbus
Dėkingumo dienoraštį pradėjau rašyti prieš 10 metų. Iš pradžių man buvo sunku, nes po siaubingos dienos negalėjau pagalvoti, ką gero į jį galima būtų įrašyti. Tačiau laikui bėgant, man pradėjo sektis, ir tai radikaliai pakeitė mano pasaulėžiūrą.
Jums nereikia nuolat versti savęs būti laimingu. Pagrindinis dalykas yra pakeisti savo viziją ir sutelkti dėmesį į gėrį, neneigiant blogio. Tai padeda kasdieniame gyvenime nepriimti to, ką turite, kaip savaime suprantamo dalyko.
Paskutinėmis mamos gyvenimo savaitėmis, man vis dar pavykdavo kiekvieną dieną rasti ką nors, už ką buvau dėkinga. Buvau dėkinga, kad net būdama prie mirties slenksčio, ji bandė nusišypsoti. Buvau dėkinga, kad galėjau pamatyti, kaip ji pakeitė aplinkinių gyvenimus. Buvau dėkinga, kad ši situacija mane suvedė ir suartino su nuostabiais žmonėmis.
Po viso to, aš netgi buvau dėkinga, kad turėjau galimybę praleisti paskutines jos gyvenimo dienas kartu su ja. Atsižvelgdama į mūsų sunkius santykius, esu dėkinga, kad galėjau su ja atsisveikinti. Puikiai suprantu, kad ne visi turi tokią galimybę.
- Tvirtumas yra super stiprybė
Jei galėjau tai išgyventi, tada galiu ir daug ką įveikti. Mirtis yra tai, ko negalite suvaldyti. Jums nelieka nieko kito, kaip su ja susitaikyti. Bet jūs vis tiek galite kontroliuoti, kaip išgyvenate tas akimirkas.
Pasimokyti galima iš visko, ko moko gyvenimas. Žinokite, kad galite susitvarkyti su viskuo. Dabar jaučiuosi stipresnė ir esu įsitikinusi, kad tai, kas nutiko, padės ateityje susidoroti su sunkiomis situacijomis.
Tai nereiškia, kad man nebus skaudu. Tai reiškia, kad galiu susitvarkyti ir atsistoti ant kojų.
Jaučiu, kad gyvenimas išmokys dar daug pamokų. Svarbiausia – būti atvirai naujiems dalykams, nieko nesmerkti ir nieko nesitikėti. Net negalėjau įsivaizduoti, kad po mamos mirties sugebėsiu viską ar bent dalį to suprasti ir su tuo susitaikyti.
Nesvarbu, ar tai yra išgyvenamas sielvartas, ar tiesiog sunki gyvenimo situacija, tikiuosi, kad jūs iš to pasimokysite ir sustiprėsite!
