Kelionės laiku dažnai siejamos su fantastikos kūriniais – nuo kultinių filmų iki romanų apie ateitį ir paralelines realybes. Tačiau vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad tai – ne vien kūrybingų rašytojų fantazija. Šiuolaikinė fizika jau dabar leidžia kalbėti apie keliones į ateitį kaip apie pagrįstą reiškinį.
Pasak NASA, kelionė laiku – tai judėjimas greičiau nei viena sekundė per sekundę. Tai reiškia, kad, judant itin dideliu greičiu, laikas ima tekėti lėčiau, nei jis teka mums įprastu tempu Žemėje. Šis reiškinys paremtas žymaus fiziko Alberto Einšteino bendrąja reliatyvumo teorija, kuri teigia, jog kuo greičiau judame – tuo lėčiau mums teka laikas.
Kaip žmonės jau „keliavo“ į ateitį?
Nors galbūt skamba neįtikėtinai, žmonės jau yra patyrę laiko tėkmės pokyčius. Aiškiausias to pavyzdys – astronautai, dirbantys Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Ten skriejama maždaug 28 000 km/h greičiu. Dėl tokio intensyvaus judėjimo jų laikas – palyginti su Žemėje likusiais žmonėmis – lėtėja.
Ryškus pavyzdys – NASA astronautas Skotas Kelis (Scott Kelly), kuris 520 dienų praleido kosmose. Jo identiškas brolis dvynys Markas tuo metu buvo Žemėje, tačiau kai broliai vėl susitiko, išmatuota, kad Skoto ląstelės buvo „senesnės“ šiek tiek lėčiau – laikas jam tekėjo kitaip. Nors skirtumas mikroskopinis, eksperimentas įrodo reliatyvumo teoriją realiomis sąlygomis.
Net GPS palydovai patiria laiko pokyčius
Šiuo reiškiniu naudojamės kiekvieną dieną, net to nesuprasdami. GPS sistema, kuria kasdien naudojamės telefonuose ar automobiliuose, remiasi palydovais, skriejančiais aplink Žemę. Jie juda didžiuliu greičiu, todėl, pasak mokslininkų, jų laikrodžiai nedera su Žemės laiku. Laikrodžiai turi būti nuolat koreguojami, kad mūsų vietos nustatymas būtų tikslus.
Be šių pataisų, navigacija būtų netiksli – eismo programėlės ar navigacinės sistemos „klystų“ keliais kilometrais.
Istorinis eksperimentas su laikrodžiais
Vienas iš pirmųjų eksperimentų, įrodžiusių laiko tėkmės pokyčius, buvo atliktas dar 1971 m. Tuomet fizikai Džozefas Hafeilas ir Ričardas Kytingas paėmė du itin tikslius atominius laikrodžius ir pakėlė juos į lėktuvus. Vienas skrido aplink Žemę į rytus, kitas – į vakarus.
Grįžus į žemę paaiškėjo, kad jų rodmenys skirtosi: laikrodis, skridęs į rytus, atsiliko per 59 nanosiekundes, o skridęs į vakarus – net 237 nanosiekundes. Tai buvo pirmasis realus mokslinis įrodymas, kad greitis iš tikrųjų keičia laiko tėkmę.
Ar galima grįžti į praeitį?
Nors kelionės į ateitį – mokslo įrodytos, kelionės į praeitį lieka teoriniu klausimu. Fizinėse teorijose egzistuoja koncepcija apie vadinamuosius erdvėlaikio „tunelius“ – taip vadinamas kirminų skyles (angl. wormholes), kurios, teoriškai, galėtų sujungti du taškus skirtinguose laiko momentuose ar net skirtingose visatose.
Vis dėlto iki šiol nėra įrodymų, kad tokie reiškiniai egzistuoja ar kad juos įmanoma sukurti dirbtinai. O ir kelionės į praeitį kelia daug filosofinių klausimų apie priežastį ir pasekmę – įskaitant žymųjį „senelio paradoksą“, kai keliautojas galėtų pakeisti savo paties ateitį.
Nuotrauka @Canva
Šaltinis Daily Mail
Mane labiausiai domina pasaulis ir visi jame vykstantys įvykiai. Savo straipsniais stengiuosi kiek įmanoma daugiau informuoti visuomenę ir supažindinti skaitytojus su įvairiais šios žemės kampeliais. Mėgstu keliauti, tad mano, kaip redaktorės skiltyje rasite įvairių šalių naujienų.