1984 m. Johnas ir Revé Walshai sukūrė organizaciją – Nacionalinį dingusiųjų ir išnaudojamų vaikų centrą. Tai buvo privati, ne pelno siekianti organizacija, kuri siekė gelbėti dingusius ir išnaudojamus vaikus.
Nacionalinis dingusiųjų ir išnaudojamų vaikų centras siekė užkirsti kelią vaikų pagrobimams bei surasti tikrąsias pagrobtų vaikų šeimas. Ši organizacija per visus gyvavimo metus sulaukė daugybės užklausų ir padėjo ne vienai šeimai rasti savo dingusius vaikus. Centro veiklos sėkmei didelę įtaką turėjo šiuolaikinės technologijos: duomenų kaupimo bazėse saugomi duomenys net ir po daugybės metų leidžia rasti pageidaujamą informaciją.
Steve’ui Carteriui tikriausiai niekada nebūtų pavykę rasti savo tikrosios šeimos, jei ne ši ne pelno siekianti organizacija. Kai vyras išgirdo vienos moters istoriją, tai paskatino jį ieškoti informacijos apie savo tikrąją šeimą. Ilgus metus vyras žinojo, kad yra įvaikintas, tačiau apie savo tikruosius tėvus neturėjo jokios informacijos. Neatskleista paslaptis jį tiesiog draskė iš vidaus, todėl jis nusprendė bet kokia kaina rasti informacijos apie savo biologinius tėvus.
Prieš 40 metų Steve’o Carterio globėjas buvo armijos karininkas, gyvenantis Oahu, Havajuose. Kai jo žmona užsiminė apie norą įsivaikinti, jie sužinojo apie Steve’ą, kuriam tuo metu buvo reikalinga globa. Kaip teigė globėjai, Steve‘ą jie pamilo iš pirmo žvilgsnio.
1980 m. Steve’as apsigyveno pas savo globėjus. Tuo metu Steve‘o vardas ir pavardė buvo Tenzinas Amea, tačiau globėjai jį pervadino Williamu Stevenu Tenzinu Carteriu. Globėjai pasakojo, kad tuo metu berniukui buvo 5 mėnesiai.
Steve‘o vaikystė buvo laiminga: berniukas buvo apsuptas meile ir rūpesčiu. Suaugęs Steve‘as pradėjo dirbti programinės įrangos pramonėje – savo globėjams jis buvo labai dėkingas už suteiktą išsilavinimą. Nors gyvenimas globėjų šeimoje tikrai buvo laimingas, tačiau Steve‘as jautė, kad jam kažko trūksta. Galvoje nuolatos sukosi klausimas, kas yra jo tikrieji tėvai, o įvaikinimo istorija jam kėlė įtarimų.
Vėliau paaiškėjo, kad nuojauta Steve‘o neapgavo. Atlikęs DNR testą jis sužinojo, kad jis yra skandinavas. Toks atradimas jį labai nustebino, tačiau tuo metu jis negalėjo išsiaiškinti daugiau.
Netrukus Steve’as išgirdo Carlinos istoriją, kuri jį tiesiog šokiravo. Paaiškėjo, kad moteris visą savo gyvenimą praleido su pagrobėjais, o jos tikrieji tėvai gyvena vos už 45 minučių kelio nuo jos tuometinės gyvenamosios vietos. Steve’as išsiaiškino, kaip Carlinai pavyko tai sužinoti, todėl netrukus ėmėsi veiksmų.
Pasakodama savo istoriją Carlina buvo paminėjusi svetainę missingkids.com, todėl Steve‘as nusprendė joje apsilankyti. Būtent šioje svetainėje jis pamatė tai, kas jo gyvenimą pakeitė visiems laikams.
Pasirodo, kad Steve’o įtarinėjimai buvo pagrįsti: čia jis aptiko savo vaikystės nuotrauką. Nors nurodytas berniuko vardas buvo Marxas Panama Moriarty Barnesas, tačiau tai nebuvo labai svarbu. Kur kas svarbiau buvo tai, kada buvo padaryta ši nuotrauka, ir fotorobotas, vaizduojantis, kaip berniukas atrodytų šiandien.
Steve’as susisiekė su valdžios institucijomis ir paprašė atlikti išsamų DNR tyrimą. Rezultatų teko laukti net 8 mėnesius – šis laikotarpis buvo be galo ilgas…
DNR rezultatai įrodė, kad Steve’as iš tikrųjų buvo Marxas Panama Moriarty Barnesas. Nežinodamas, kaip reaguoti, ir ką daryti su šia informacija, Steve’as išsigando. Vis dėlto, žmona jį paragino nesustoti pusiaukelėje, ir toliau tęsti šį svarbų tyrimą.
Vėliau paaiškėjo, kad 1977 m. vyras, vardu Markas Barnesas, dirbo kieme, kai jo žmona nusprendė pasivaikščioti su jų 6 mėnesių sūnumi. Žmona su vaiku ilgai negrįžo, ir tai Markui kėlė didžiulį susirūpinimą. Bėgo savaitės, tačiau žmonos ir sūnaus taip ir nepavyko rasti…
Po kurio laiko netoliese gyvenanti šeima rado Marko žmoną ir vaiką savo namuose. Tuo metu berniuko motina buvo su kitu vyru. Šeima pranešė apie įsilaužimą, todėl netrukus atvyko policijos pareigūnai. Vyras ir moteris prisistatė išgalvotais vardais – tuo metu berniukas ir buvo pavadintas Tenzinu.
Netrukus po šio įvykio berniuko motina buvo paguldyta į psichiatrijos kliniką, o berniukas buvo nusiųstas į globos namus.
Markas Barnesas buvo sugniuždytas, tačiau jis neprarado vilties, kad vieną dieną jam ir vėl pavyks pamatyti savo sūnų.
Steve‘ui nebuvo lengva sužinoti visą tiesą apie savo praeitį, tačiau galiausiai jis pasiryžo susitikti su savo biologiniu tėvu.
Nors šioje istorijoje Steve‘o globėjai yra tikrai nekalti, tačiau jie prisipažino, kad visus tuos metus jautėsi taip, tarsi vaiką būtų priglaudę neteisėtai. Vis dėlto, jie labai džiaugiasi, kad globotinis turėjo progą susipažinti su savo biologiniu tėvu.
