Edvardas Reisas mėgo gamtą. Visą savo suaugusiojo gyvenimą jis dirbo girininku. Jis buvo laimingiausias, kai galėjo būti miške, tarp jo garsų ir kvapų.
2008 metais jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jis sužinojo, kad serga išsėtine skleroze. Dėl ligos jis buvo prikaustytas prie lovos. Netrukus jis buvo paguldytas į slaugos namus Vašingtono valstijoje.
Edvardas užmezgė ypač gerus santykius su medicinos sesele Leigh. Jis pasakė jai, kad viskas, ko nori, tai paskutinį kartą išeiti į mišką. Leigh suprato, kiek daug Edvardui reiškė buvimas lauke. Ir ji taip karštai norėjo padėti jam įgyvendinti jo norą.
Tada, 2014 m., ji susisiekė su vietos gaisrine ir paklausė, ar jie galėtų jai padėti… Leigh Gardner dirba slaugytoja slaugos namuose Vašingtono valstijoje, JAV. Ten ji, be kita ko, buvo atsakinga už pagalbą pacientui Edvardui Reisui. Edvardą ši liga taip paveikė, kad jis buvo prikaustytas prie lovos.
Kol Edvardui nebuvo nustatyta diagnozė, jis dirbo girininku. Jis mėgo gyvenimą lauke. Jis to nekeistų į nieką.
Kreipėsi į ugniagesius
2014 metais Leigh sužinojo, kad paskutinis Edvardo noras buvo paskutinį kartą pamatyti ir užuosti mišką. Ji suprato, kad pačiai padėti Edvardui jai bus sunku. Todėl ji kreipėsi į vietos ugniagesius. Ar jie galėtų padėti Edvardui?
Ugniagesiai nedvejojo. Jie atsakė taip, iškart. 2014 metų kovą keli ugniagesiai atvyko į slaugos namus pasiimti Edvardo. Jie leidosi į kelionę, kuri buvo tokia svarbi mirštančiam žmogui.
Ugniagesiai ir savanoriai iš globos namų nuvežė Edvardą į netoliese esantį mišką. Jie vežė jį su visa jo lova aukštyn ir žemyn takeliais, vedančiais per mišką.
Edvardas pagaliau vėl išgirdo paukščių giedojimą. Jis pažino miško kvapus. Ir pamatė ką tik išdygusius lapus ir pradėjusius skleistis žiedus. Nedidelė grupė miške išbuvo 3 valandas.
Gražiausia gyvenimo akimirka
Shane’as Cooperis yra ir ugniagesys, ir paramedikas. Jis buvo vienas iš tų, kurie tą dieną lydėjo Edvardą į mišką. „Tai vienas geriausių darbų, kuriame esu dalyvavęs. Priešgaisrinėje tarnyboje dirbu 25 metus. Tai neabejotinai vienas iš svarbiausių dalykų.“, sakė jis.
Edvardas negalėjo labai daug kalbėti. Bet kai Shane’as pasilenkė virš lovos ir paklausė, ar jis laimingas, jis tyliai atsakė: „Dabar aš toks laimingas.“
Edvardas mirė neilgai trukus po paskutinio pasivaikščiojimo miške.
