Tai – Dimos Kalekino iš Ukrainos istorija. Savo biologinių tėvų jis neprisimena.
Dima gimė su hidrocefalija. Anot „Det Store Norske Lexikon“, hidrocefalija yra būklė, kai smegenyse kaupiasi nenormalus smegenų skystis (cerebrospinalinis skystis). Dėl šio kaupimosi padidėja slėgis smegenyse.
Būtent ši diagnozė paskatino berniuko tėvus atsisakyti savo sūnaus. Jie paliko jį gimdymo namuose. Apie tai rašoma internetinėje svetainėje „Fabiosa“.
Dimos ateitis buvo miglota. Savo gyvenimą jis pradėjo našlaičių namuose, skirtuose neįgaliems vaikams (Kramatorske, Rytų Ukraina). Kai berniukui sukako ketveri, jis vystymusi gerokai atsiliko nuo savo bendraamžių: jis vis dar negalėjo atlikti paprastų dalykų, tokių kaip valgyti su šaukštu ar vaikščioti. Vaikų globos namų darbuotojai abejojo, ar jis kada nors normaliai vystysis.
Karas dar labiau apsunkino padėtį
Kai 2014-ųjų pradžioje Rytų Ukrainoje prasidėjo karas, Dima staiga susidūrė su nauju pavojumi: vaikų namai atsidūrė konflikto zonos viduryje. Taigi, kartu su visais kitais vaikų namų vaikais, Dima buvo priverstas evakuotis ir ieškotis saugaus prieglobsčio.
Visą savaitę vaikai ir darbuotojai buvo priversti eiti iš vienos vietos į kitą be vandens, maisto ar vaistų atsargų.
Laimei, būrelis karių pastebėjo klajojančius vaikus. Jie suprato, kad keli vaikai gali neištverti tokių sąlygų, todėl kreipėsi į valdžios atstovus. Netrukus vaikai buvo išsiųsti į ligoninę Charkove, antrame pagal dydį šalies mieste.
Kai gydytojai pirmą kartą pamatė Dimą, jie turėjo tramdyti ašaras. Gydytojai nemanė, kad Dima turėjo galimybę išgyventi karo draskomoje šalyje. Jie buvo tokie beviltiški, kad susisiekė su kunigu, kuris galėtų pasimelsti, kad atsirastų šeima, galinti priglausti berniuką.
Malda, kuri buvo išklausyta
Į kunigo maldas netrukus buvo atsakyta. Visų pirma, Dima ir jo draugai atsidūrė naujuose našlaičių namuose. Po kelių savaičių iš Vermonto (JAV) atvyko sutuoktinių pora – Ernestas ir Ruth Chaves.
Jie buvo girdėję apie karą ir norėjo įvaikinti vaiką iš karo draskomo krašto. Vos pamatę Dimą, Ernestas ir Ruth suprato, kad nori jam padėti. Jie nusprendė įsivaikinti Dimą, todėl berniuko gyvenimas ir vėl pasikeitė, – tik šį kartą į gerąją pusę. Ernestas ir Ruth jau buvo įsivaikinę septynis vaikus, todėl buvo pripratę prie tėvų vaidmens.
Praėjus dviem mėnesiams po to, kai jo įtėviai apsilankė našlaičių namuose Ukrainoje, Dima kartu su jais keliavo į naujus namus JAV. Čia jis susitiko su mylinčia šeima. Dima buvo pavadintas nauju vardu – Zebadiah Chaves („Zebadiah“ hebrajiškai reiškia „Dievo dovana“).
Gyvenimas su nauja šeima buvo geriausia, kas galėjo nutikti mažam berniukui. Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jis atvyko į naujus namus, jo tėvai sužinojo, kad jis gali valgyti su šaukštu!
Po metų berniukas tapo visiškai kitu žmogumi.
Šiandien Zebadiah jau gali kalbėti. Jis gali suprasti bei kalbėti ukrainietiškai ir angliškai. Ir, svarbiausia, jis gali vaikščioti. Amerikiečių gydytojai ištyrė Zebadiaho smegenis ir yra įsitikinę, kad dėl šios ligos smegenys nepatyrė daug žalos. Didelė tikimybė, kad jis normaliai vystysis.
Už tai galime padėkoti šeimai, kuri jį tikrai myli.
Kas žino, koks dabar būtų Zebadiaho gyvenimas, jei jis būtų likęs Ukrainoje.
Berniuko įtėvis „Facebook“ socialiniame tinklalapyje paskelbė šią gražią šeimos nuotrauką:
Žemiau esančiame vaizdo klipe galite pamatyti, kaip atrodė, kai Dima pradėjo treniruotis, kad galėtų vaikščioti pats:
https://www.facebook.com/1544033500/videos/10209273954716265/
