Kasdien slaugos namuose miršta tūkstančiai žmonių. Daugelis ten esančių yra vieniši ir laukia artimųjų apsilankymo, ar bent jau artimo žmogaus telefono skambučio. Deja, daugelis žmonių šiandien yra taip užsiėmę, kad nebegali palaikyti norimo kontakto su artimaisiais. Gyvenimo pabaigoje daugelis pagyvenusių žmonių gyvena vienišą gyvenimą. Jie miršta liūdni, kartais ir nusivylę.
Taip buvo ir su šia moterimi. Slaugytojos manė, kad senutė buvo visiškai vieniša ir laukė tik mirties. Kartais apie ją kalbėdavo lengvabūdiškai, tačiau moteris tai puikiai žinojo. Po senutės mirties slaugytojos jos stalčiuje rado laišką, kuris pakeitė požiūrį į ją.
„Mielos slaugytojos, ką matote, žiūrėdamos į mane?
Seną moterį, ne per daug protingą ir su keistais įpročiais.
Ir svajingomis akimis, žvelgiančiomis į nieką…
Seną ponią, kuri išspjauna maistą ir nereaguoja, kai sakote:
„Prašau, bent jau paragaukite.“
Seną ponią, kuri, jūsų manymu, nepastebi, kas vyksta aplink ją.
Taip, ji pameta ir batus, ir pirštines.
Ta sena moteris, kuri yra užsispyrusi, bet, galų gale, sutinka būti maudoma ir maitinama.
Kas tiesiog leidžia dienoms bėgti.
Tai ką jūs matote? Jei nežinote, atidžiai perskaitykite.
Nes tai, ką matote, ne aš.
Aš jums pasakysiu, kas aš esu.
Aš esu 10 metų mergaitė su tėvu ir mama,
su broliais ir seserimis, kurie myli vienas kitą.
Aš esu 16 metų mergaitė su sparnais,
kuri svajoja surasti savo tikrąją meilę!
Aš esu 20 metų nuotaka, kuri turi duoti pažadą,
kuris truks visą mano gyvenimą.
Dabar man 30 metų. Turiu savo vaikų, kuriems manęs reikia.
Turiu saugius ir laimingus namus.
Esu 40 metų moteris. Vaikai greitai auga,
ir jie sukuria šeimą.
Kai man 50 metų, vaikai išsikrausto iš namų,
bet esu patenkinta gyvenimu su vyru.
Man 60 metų, o ant mano kelių anūkai ir
vėl visi mano artimieji aplink mane.
Tamsūs debesys aplanko mane, kai miršta mano vyras…
Galvodama apie ateitį, prieš save matau tik baimę.
Mano vaikų nebėra, jie turi savo vaikų.
Galvoju apie visus pastaruosius kelerius metus ir tai, kaip stipriai visus mylėjau.
Dabar esu sena moteris – gamta negailestinga.
Amžius – ne juokas, aš esu užsidariusi, o kūnas pavargęs,
ir grožio nebėra…
Kur kažkada buvo širdis, dabar tai sunkus akmuo.
Nepaisant visko, aš vis dar gyva,
bet mane visada užvaldo stiprios emocijos.
Prisimenu laimingas ir liūdnas dienas. Mintyse keliauju atgal į meilę ir vėl gyvenu.
Aš galvoju apie visus metus, kurie praėjo per greitai.
Bet aš sutinku, kad niekas negali trukti amžinai.
Taigi, atsimerk ir pamatyk!
Nes aš ne tik silpna senutė!“
Šie žodžiai rodo, kad už kiekvieno veido slypi asmeninė istorija. Visų pagyvenusių žmonių gyvenimas yra pilnas pakilimų ir nuosmukių. Juose yra kur kas daugiau, nei tai, ką matome iš pirmo žvilgsnio. Jie nusipelno pagarbos ir dėmesio. Nes vieną dieną visi atsidursime tokioje pat situacijoje.
