Išgirdus žodžius „atsiprašau“, dažniausiai seka blogos naujienos.
Kai pora Mattas ir Jodi Parry prieš šešerius metus ligoninėje išgirdo šiuos žodžius, jų širdys vos neiššoko. Tai buvo antrasis nėštumas, todėl jie ne tik jaudinosi, bet ir labai džiaugėsi, kad jų šeimą padidės. Pora jau turėjo vieną sveiką sūnų, o dabar prie jo turėjo prisijungti dvyniai.
Juos džiaugsmas aplankė netrukus, nes jų vaikai gimė anksčiau laiko. Vieną dieną gydytojas pakvietė porą į savo kabinetą ir ištarė žodžius, kurie apvertė jų gyvenimą aukštyn kojomis … – „Atsiprašau…“
Mattas ir Jodi nežinojo, kaip reaguoti, kai gydytojas pranešė, kad jų dvyniai Abigail ir Isobel gimė su Dauno sindromu. Pora jau turėjo sūnų, vardu Finlay, ir jau seniai bandė susilaukti kito vaiko. Netrukus po sūnaus gimimo Jodi persileido, todėl manė, kad jau viskas baigta.
Bet gydytojos žodžiai ją pribloškė.
Net ne patys žodžiai, o jų pasakymo būdas. Pasak Jodi, gydytojo žodžiai nuskambėjo taip, lyg diagnozė reikštų „gyvenimo bausmę“.
Mergaitės gimė neišnešiotos ir pirmąsias keturias savaites turėjo praleisti reanimacijos skyriuje. Visa susidariusi situacija neatrodė nuspalvinta rožinėmis spalvomis.
„Tą dieną aš nesijaučiau mama. Aš buvau pasimetusi ir nežinojau, ką daryti toliau. Viskas, ką mačiau, buvo tik tamsios ateities vizijos. Maniau, kad mes prižiūrėsime mergaites tik iki tol, kol jos mirs… “, – pasakojo Jodi.
Žvelgiant į statistiką, Abigail ir Isobel yra tikrai ypatingi vaikai. Tikimybė susilaukti dvynių, turinčių Dauno sindromą, yra viena iš milijono.
Mergaitės taip pat gimė turėdamos ir daugiau problemų. Abigail negirdi viena ausimi, o Isobel gimė su širdies defektu.
Žinoma, niekas nenori išgirsti tokios diagnozės iš gydytojo. Tačiau Jodi ir Mattas turėjo susitaikyti su šia realybe.
Deja, tėvai neturėjo daug informacijos apie Dauno sindromą ir negalėjo tikėtis ypatingos paramos.
Niekas jiems nepaaiškino, kad jų šeima gali gyventi normalų ir laimingą gyvenimą.
Dėl to Matas ir Jodi labai jaudinosi dėl mergaičių ateities. Jie nežinojo, ar mergaitės galės lankyti mokyklą kaip ir kiti sveiki vaikai. Tėvai net nežinojo, ar jų mergaitės galės kalbėti.
Tėvai turėjo visko išmokti patys. Mergaitės galėjo pasikliauti tik begaline tėvų ir artimųjų meile.
„Kai gydytojas mums pranešė, kad mergaitės serga Dauno sindromu, jis pasakė, kad jam dėl to labai gaila. Man vis įdomu, ką jis turėjo omenyje ir kodėl gailėjosi,“ – Barcroft TV sakė Jodi.
„Jei galėčiau dar kartą su juo susitikti, ji parodytų gydytojui Abigail ir Izobel ir paklaustų, kodėl jis gailėjosi? Nes mes Abigail ir Izobel neiškeistume į jokius turtus“.
Šiandien, praėjus šešeriems metams po gimimo, merginos parodė, kad neverta kreipti dėmesį į nustatytus stereotipus.
Kiekvienas žmogus, nekreipdamas dėmesio į savo negalavimus ir negalias, nusipelno progos gyvenime.
Pažvelkite į šią šeimą! Kas drįs pasakyti, kad jie nėra laimingi?
Mes visi galime pasimokyti ko nors vertingo iš Mato ir Jodi: galite būti daug laimingesni, nei galėtumėte pagalvoti, nepaisant situacijų ir sąlygų, kurias visuomenė laiko „normaliomis“.
Žmonės, turintys Dauno sindromą, turi turėti tokias pat galimybes gyvenime kaip ir bet kuris kitas asmuo.
