„Deja, nėra širdies plakimo… Tai bus tas prisiminimas, kuris liks su manimi visą gyvenimą. Kiekvienas, turėjęs sunkių bėdų nėštumo metu, žino, koks yra nepakeliamas apmaudas, kai atrodo, kad visi likę pasaulio žmonės gali džiaugtis nėštumu ir, regis, kad kitiems tai yra labai paprasta. Tik tada, jei jūs tai išgyvenote, suprasite, kokia sunki tikrovė yra tiems žmonėms, ir kaip kiekvienas vis tolimesnis nėštumo etapas yra didžiulis pasiekimas, jei anksčiau buvote patyrę nesėkmių.
Visiškai NIEKAS negalėjo manęs paruošti tam, ką mums turėjo paruošusi Visata…
Mūsų istorija prasidėjo 2019 m. pradžioje. Gyvenau su savo vaikinu beveik 10 metų, abu labai džiaugėmės sužinoję, kad laukiamės pirmagimio!
Kiekvienas patyręs tą patį žino, kad visas mūsų gyvenimas pasikeitė. Jaučiausi kitaip, elgiausi kitaip. Jaučiausi tarsi judėčiau ir atrodyčiau kitaip. Visas mano mintys iš karto tapo kitokios. Su manimi visada buvo kažkas kitas, kuriam manęs reikėjo, o nuo tos sekundės, kai sužinojau, kad jį turiu, ir man jo reikėjo. Tai buvo nuostabu!
Praėjus kelioms savaitėms, pradėjau justi ženklus, kad kažkas ne taip ir po kelių ultragarsinių tyrimų bei apsilankymų ligoninėje sužinojau baisią žinią, kad mūsų svajonės baigėsi… Aš nuoširdžiai galiu pasakyti, kad niekada nesitikėjau būti tokioje padėtyje. Aš apie tai niekada negalvojau ir tuoj pat patekau į tariamą „slaptą“ klubą, kuriame niekada nenorėjau būti.
Šiuo baisiu laikotarpiu aš ne visai žinojau, kaip reikia elgtis tokioje situacijoje.
„Susituokime!”
Šis abiejų sprendimas buvo netikėtas, nes iš pradžių planavome susituokti kitais metais, tad kokia būtų padaryta žala paspartinant vestuves ir bandant nuslėpti skausmą, organizuojant savo šventę? Tiesa, tai buvo blogiausias sprendimas, kurį galėjome priimti. Aš atidaviau savo širdį ir sielą, bandydama suplanuoti visas vestuves per mažiau nei tris mėnesius, kartu kovodama su mūsų netekties padariniais. Mane užvaldė ši idėja ir tai, kaip viskas turėjo būti tobula, kai pajutau, kad praradau kūdikio laukimo džiaugsmą ir pajutau, kad man labai reikia ką nors grąžinti savo šeimai ir draugams… Aš tikrai jaučiau, kad esu kalta, o vestuvės buvo mano būdas padaryti kažką gero.
Sutrumpinant ilgą istoriją, vestuvės praėjo visai ne pagal planą. Buvau visiškoje aklavietėje ir buvau tarsi užblokavusi mintis bei jausmus, susijusius su mūsų netektimi, iš tikrųjų, mane nepaprastai pykino. Kai pagalvoju, tai buvo toks dusinantis laikas, nes visi tikisi, kad būsime laimingi šiame jaunavedžių burbule, bet aš visiškai taip nesijaučiau. Jei būčiau galėjusi ištrinti visą dieną ir laukti, kol abu pasijusime geriau, būčiau tai padariusi. Praėjus keliems mėnesiams, kai baigėsi tas visas vestuvių chaosas ir tarsi viską pamiršus, buvo dar sunkiau susitvarkyti su savimi.
Atvirai sakant, bėgant mėnesiams, gyvenimas tapo gana sunkus. Atrodė, kad visi aplinkiniai laukiasi kūdikių, ir viskas buvo tik skaudus priminimas to, ko neturėjome mes. Kartais pajusdavau, kad tai, kas visada buvo tvirti ir mylintys santykiai, pamažu išslydo, kai abu išbandėme savo būdus, kaip įveikti sielvartą.
Antras šansas
Praėjo beveik metai po to, kai pirmą kartą atsistojau vonioje ir pažvelgiau į jau pažįstamą lazdelę. Ten vėl išryškėjo mėlynoji linija, kuri būtų tarsi permaina ir žingsnis ir kas mums grąžintų laimę. Visi, kurie tai išgyveno, suprasite emocijų sprogimą, atsirandantį sužinojus, kad po netekties vėl esate nėščia! Negaliu iki galo patikėti, kad tai vyksta. Jaučiu tą jausmą, tą tikrą paralyžiuojančią baimę, kad istorija kartosis… Kaltės jausmą.
Širdį veriantis jausmas, nuolatinės mintys ir baimė buvo teisingi. Beveik po metų laiko netekome antro kūdikio ir man mano gyvenimas, iš tikrųjų, pradėjo griūti.
Dvasiškai atsidūriau tamsiausioje vietoje, kokioje buvau. Aš užsidariau nuo išorinio pasaulio, vengiau kiek įmanoma žmonių, supratau, kad praradau visą džiaugsmą savo gyvenime ir atvirai sakant – tiesiog nebemačiau prasmės.
Aš visada naudojuosi savo „Instagram“ platforma, kad būčiau atvira ir sąžininga, kalbėdama apie savo gyvenimą, ir norėjau pasidalinti peripetijomis. Tai, iš tikrųjų, man suteikė didžiulį komfortą, nes galėjau atvirai kalbėti su ten esančia bendruomene. Tarsi tūkstančiai šių virtualių rankų mane apsivytų ir pakeltų tomis dienomis, kai vos galėjau pakelti galvą nuo pagalvės. Dėl kažkokių keistų priežasčių, man buvo daug lengviau kalbėti virtualiai, nei asmeniškai kalbėtis su artimaisiais.
Išgirdau tiek daug kitų mano situacijoje esančių ir buvusių žmonių ir tų, kurie mano situacijoje, iš tikrųjų, galėjo atpažinti save. Tai buvo tarsi didžiulė meilės banga, įsiveržusi į mane, ir tai privertė mane dar labiau atvirai kalbėti apie tai, ko galime tikėtis. Tyla… Tiesiog nėra pakankamai paramos šeimoms, išgyvenančioms praradimo jausmą, kurį gali palikti vaisingumo problemos ir netektis.
Pagalba
Vieną rytą, po 6 mėnesių, pabudau ir tiesiog prisimenu, kad jaučiau, jog viskas. Tai buvo mano laikas dabar pagaliau atgauti savo gyvenimo kontrolę. Kad aš pagaliau susigrąžinčiau senąjį gyvenimą. Aš labai pasiilgau savo draugų, savo šeimos, tiesiog viso to troškulio „atsikelk ir eik“ mantros, kuria visada gyvenau. Aš labai norėjau, kad senasis aš sugrįžtų ir pajustų kasdienio gyvenimo energiją ir jaudulį. Tai buvo diena, kai pagaliau radau savyje jėgų kreiptis pagalbos, ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tai pakeitė mano gyvenimą!
Po nesibaigiančių paieškų susidūriau su labdaros organizacija, kuri siūlė paramą ir sielvarto patarimus tiems, kurie patyrė bėdų iki nėštumo.
Šiais intensyvių užsiėmimų mėnesiais aš vėl galėjau pradėti matyti šviesą. Aišku, buvo dienų, kai vis norėjau susisukti į kamuolį ir verkti, tačiau jaučiausi kur kas geriau pasirengusi priimti save ir žinoti, kaip elgtis situacijose, nuolat savęs nekaltinant. Būtent šiuo laikotarpiu nusprendžiau smarkiai pakeisti ir savo gyvenimo būdą. Norėjau vėl pripildyti savo kūną gerumu ir skirti laiko pasirūpinti savimi, o tai man padėjo mano kovoje su depresija. Dėl to aš visada didžiuojuosi savimi.
Pažįstamas jausmas
Likus savaitei iki paskutinės gydymo sesijos pabaigos, vėl pradėjau jausti pažįstamus jausmus. Man skaudėjo krūtis, man trūko energijos ir jaučiau, kad visą laiką esu pavargusi… Bet juk taip negali būti! Iš visų jėgų stengiausi atidėti dar vieno testo atlikimą, bet vieną dieną tiesiog nebegalėjau ištverti. Po septynių bandymų – ta linija negalėjo būti dar ryškesnė, tarsi ji būtų nubrėžta storiausiu pasaulio žymekliu.
Deja, džiaugsmo nebuvo. Jokio šokinėjimo aukštyn ir žemyn vonioje, jokios įtampos. Tarsi tylėjo visas pasaulis, o vienintelis garsas buvo mūsų ašarų garsas joms krintant. Tikroji panikos banga vėl užplūsta mane ir tai yra liūdna tikrovė daugeliui, pagaliau turintiems nėštumą po netekties. Visa džiaugsminga patirtis yra atimama iš mūsų, iš karto protas pradeda ruoštis blogiausiam, be to, buvo neramu, kad ką tik išsivadavau iš tokios tamsios vietos ir pagaliau grįžau į savo vėžes – ar aš galėsiu išgyventi tai iš naujo?
Šį kartą mes tiesiog nusprendėme viską daryti visiškai kitaip ir pasilikti savo naujienas tik sau. Per pastaruosius metus tiek daug išgyvenome savo santykiuose, pagaliau atrodė, kad grįžome į savo geriausius laikus. Kol turėjome vienas kitą, mes tikrai galėjome išgyventi viską, ką pasaulis norėjo mums duoti.
Neįsivaizduojamas pranešimas
Likus savaitei iki pirmojo mūsų ultragarso, mano širdis suskilo į milijoną dalių, kai vėl pamačiau kraujo dėmę. Niekada, per visus pralaimėjimus, nebuvau patyrusi panikos priepuolių ar nerimo, bet tai buvo tai, ką aš labai bandžiau įveikti. Pamačius tą vaizdą, po manimi tarsi atsivėrė durys, o juodoji skylė vėl pasirengė mane įtraukti. Kitą savaitę prieš mūsų ultragarso tyrimą, bandžiau suprogramuoti savo mintis, kad šio nėštumo nėra, visa tai buvo tik svajonė, o po kelių savaičių gyvenimas vėl normalizuosis.
„ Atsiprašau, aš tikrai nežinau, kaip jums tai pasakyti.“
Gydytojos ranka drebėjo, kai ji pasuko ekraną mūsų kryptimi. Aš jau buvau patyrusi panikos priepuolį ir nekontroliuojamai verkiau dar nespėjus pažiūrėti. Aš tiesiog negalėjau to dar kartą išgyventi.
„Kažkas ten viršuje tikrai žiūri į jus. Kažkas ten viršuje labai nori, kad būtum mama. Čia yra TRYS sveikos širdelės, ir jos plaka!“
Kalbant jos balsas drebėjo.
„ATSIPRAŠAU, KĄ?!“ Tai buvo ta akimirka, kai gyvenimas pasikeitė amžinai. Abu patyrėme tikrą šoką netikėjimo ir sumišimo būsenoje. Mes buvome tarsi susitarę ir rengėmės, kad mums vėl būtų pranešta ta pati naujiena kaip anksčiau. Niekada, per milijonus metų nesitikėjome, kad mūsų laukia sveikas kūdikis, o dabar tai buvo net TRYS.
Tuo metu aš taip pat sužinojau, kad sumaišiau datas ir iš tikrųjų praėjau pirmąjį trimestrą, kuris man visada buvo nemaloni nėštumo dalis. Aš jau buvau praėjusi pirmąją kliūtį ir nuėjau toliau, nei bet kada anksčiau. Ar taip gali atsitikti?
Tik apie 16 savaitę pajutau, kad net atpažįstu jau augantį pilvą. Daugiau nei pusantrų metų net negalėjau liesti savo pilvo zonos po dušu ar einant miegoti, nes visada jaučiau tokį atsijungimą nuo tos savo kūno dalies, tarsi tai būtų man visiškai nepriklausę.
Kiekviena savaitė buvo neįtikėtinas etapas. Yra labai daug milžiniškų pavojų ir veiksnių, susijusių su trynukų nešiojimu, ir tai buvo nepaprastai didžiulis išbandymas visa tai suprasti. Nėštumas po netekties yra savaime sunki kelionė, o vėliau dėl laukiamų trynukų esam įtraukiami į dar didesnės rizikos nėštumo kategoriją. Tada dar galime pridėti ir pasaulį apėmusią pandemiją, todėl galima drąsiai sakyti, kad tai patirtis, kurios niekada nepamiršiu!
Tikrai galiu pasakyti, kad jaučiuosi palaiminta, kai buvau pasirinkta patirti šį nepakartojamą kelionės sūkurį. Panašu, kad pastatyti lopšį, įsigyti drabužių kūdikiams ir netgi aptarti kūdikių vardus atrodė visiškai neįtikėtina. Per šį nėštumą išgyvenome tiek daug pakilimų ir nuosmukių, ir aš kiekvieną dieną meldžiausi, kad pagaliau turėčiau kūdikį (dabar jau kūdikius!), su kuriais galėčiau grįžti namo.
Gegužės 5 d., po 33 nėštumo savaičių, mūsų gyvenimas pasikeitė visiems laikams! Po įtempto mūsų stebuklų gimimo, kūdikiai pagaliau atėjo pas mus ir parodė, kad meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja!
Mūsų kūdikiai, kuriuos turime amžinai saugoti… Prašome susipažinti su Onyxu, Maddoxu ir Quinnu. Tobulesni, nei galėjome įsivaizduoti!
Tai vis dar atrodo kaip svajonė, tačiau neseniai atšventėme pirmąjį mažų kūdikių mėnesį. Kai atsigręžiu į mūsų praeitą kelionę, vis tiek turiu save kažkiek kaltinti, bet tai, kas kadaise buvo viso gyvenimo svajonė, iš tikrųjų, dabar tapo mūsų kasdienybe.
Patyrusi netektį ir radusi didžiulį širdies skausmo jausmą, aš kiekvieną dieną laikau palaiminimu ir jausiuosi amžinai dėkinga už šią nepaprastai ypatingą dovaną, kurią gavome.
Istoriją parašė Natasha O’Grady iš Londono, ir iš pradžių ji buvo paskelbta leidinyje „Love What Matters“. Nataša atlieka svarbų darbą visiems tiems, kuriems sunku susilaukti vaikų, ir, papasakojusi savo istoriją, ji tapo labai populiari „Instagram“ tinkle. Daugiau nei 50 000 žmonių seka ją šioje svetainėje, kur ji nuolat skelbia naujienas su trynukų nuotraukomis.
