Mergaitė nepasidavė ir nusprendė, kad savo trumpą gyvenimą turi nugyventi ypatingai. Baisia liga serganti mergaitė nebijojo mirties. Ji žinojo, kad mirs, bet norėjo, kad išsipildytų visos jos svajonės. Didžiausias jos noras buvo ištekėti. Mergaitei tik penkeri, o jos gyvenimas jau eina į pabaigą. Gydytojai Eileidh Paterson diagnozavo baisią neuroblastomą. Piktybinis auglys su kiekviena diena artino penkiametę prie mirties. Mergaitė sužinojo, kad liga nepagydoma. Tačiau Eileidh nenusivylė.
Ji nusprendė, kad net ir tokį trumpą gyvenimą reikia nugyventi su džiaugsmu. Mergaitė sudarė jai svarbių norų sąrašą, kuriuos norėjo išpildyti prieš tą baisią dieną. Ji norėjo paplaukioti su delfinais, apsilankyti Disneilende, Londone pakilti apžvalgos ratu. Tačiau labiausiai Eileidh norėjo pasakiškų vestuvių. Jos tėvai sunkiai dirbo, kad išpildytų dukters svajones. Ir, padedami labdaros organizacijos, jie pirmiausia pradėjo aktyviai planuoti vestuves.
Jaunikio paieškos netruko ilgai. Šešiametis Harisonas Grieras buvo geriausias Eileidh draugas. Jis labai atsakingai žiūrėjo į savo, kaip būsimo „vyro“, vaidmenį. Berniukas žinojo, kad mergaitė sunkiai serga. Todėl jis ją palaikė ir sutiko būti vienu iš pagrindinių jos gyvenimo veikėjų.
Vestuvės buvo ne visai įprastos. Tai buvo tarsi graži pasaka, kurioje visi laimingi. Deja, istorija turėjo tragišką baigtį.
Vietoj įprastų svečių dalyvavo pasakų ir mergaitės sugalvoti personažai. Mergaitės šeima ir draugai mielai persirengė princesėmis, fėjomis ir šiuolaikiniais superherojais: Betmenu, Žmogumi voru ir Geležiniu žmogumi.
„Jaunavedžiams“ buvo įteiktas ne santuokos, o draugystės liudijimas. Dokumente, ant kurio buvo uždėtas specialus antspaudas, buvo užrašyta: „Geriausi draugai visiems laikams“.
Mergaitė buvo labai laiminga! Ji vilkėjo puošnią suknelę, buvo pasipuošusi šydu ir net turėjo nedidelę nuotakos puokštę.
Viskas buvo kaip pasakoje! Tik suaugusiųjų veiduose kartais buvo matyti liūdesys ir gailestis.
