Po kankinančios operacijos Antonija buvo tokia neatpažįstama, kad niekas negalėjo jos iš pirmo žvilgsnio atpažinti.
Moteris, kuriai buvo atlikta žandikaulio operacija, kad būtų ištaisytas itin mažas sąkandis, tapo visiškai neatpažįstama, todėl jos vaikai negalėjo jos atpažinti. Antonija patyrė patyčias dėl apatinio sąkandžio ir didžiąją gyvenimo dalį praleido slėpdama savo šypseną ir jausdamasi nejaukiai valgydama kitų akivaizdoje. Paauglystėje dabar jau 33-ejų metų merginai buvo pasiūlyti breketai, tačiau ji bijojo, kad dėl jų jausis dar nejaukiau.
„Man buvo gėda, nes tuo metu mano amžiuje breketai nebuvo madingi“, – sako keturių vaikų mama. „Negalėjau pakęsti minties, kad žmonės mokykloje mane erzins dar labiau nei iki šiol”.
Tačiau visą gyvenimą slėpusi problemą, grožio salono savininkė nusprendė paklusti gydytojo patarimui ir ryžosi breketams bei žandikaulio operacijai. Intensyvi operacija truko beveik aštuonias valandas, per kurias chirurgai pjaustė ir gręžė jos burną, ir visą procedūrą atliko burnos viduje, kad išvengtų nepageidaujamų randų.
Operacijos metu buvo pakeistas tiek jos viršutinis, tiek apatinis žandikauliai, pjaunant kaulus buvo atskirti dantys nuo kaukolės ir po akimis įdėtos plokštelės, kurios jungiasi su dantimis. Po beveik aštuonias valandas trukusios operacijos Antonija atsibudo rėkdama iš skausmo.
„Esu pagimdžiusi keturis vaikus, bet ši operacija buvo blogiau nei bet kas kita“, – pabrėžė ji, – „Jei būčiau žinojusi, koks bus skausmas, tikriausiai būčiau sunkiai pasiryžusi šiai procedūrai. Jis buvo nepakeliamas.“
„Iš karto atrodžiau visiškai kitaip“, – prisimena ji. „Į ligoninę atvykęs sūnus nenorėjo prie manęs artintis ir pasakė: „Tu atrodai visiškai kitaip“.“
Be to, dirbtinio intelekto technologija net negalėjo atpažinti jos veido.
„Kai bandžiau telefonu paskambinti tėvams ir pranešti, kad pabudau, jis neatpažino mano veido pagal veido atpažinimo funkciją“, – pridūrė ji.
Operacija taip pat pakeitė Antonijos tarimą.
Po operacijos Antonija dar šešis mėnesius turėjo nešioti breketus. Dėl patinimo ir breketų sukelto skausmo ji negalėjo iki galo atverti burnos, todėl turėjo maitintis skystu maistu. Jai taip pat buvo duodama skysto morfijaus neįtikėtinam skausmui malšinti, ir dėl to ji dažnai jausdavosi taip nepatogiai, kad imdavo vemti.
„Tikriausiai ir po metų vis dar jausiu skausmą“, – prisipažino ji.
Nepaisant nepakeliamo skausmo, Antonija „tikrai džiaugiasi“, kad jai buvo atlikta ši procedūra.
„Vis dar keista, kai žiūriu į savo nuotraukas, kaip atrodžiau anksčiau, aš nebesijaučiu susijusi su tuo žmogumi. Dabar žiūrėdama į nuotraukas nejaučiu, kad tai esu aš, tarsi būčiau patekusi į akligatvį“, – sako ji.
Nors Antonija vis dar turi priprasti prie savo naujosios išvaizdos, ji džiaugiasi, kad operacija jai padėjo „labiau pasitikėti savimi ir tikrai jaustis daug drąsiau“.
