Elena Furlan iš Tricesimo, Italijoje, buvo 36 metų amžiaus, kai pastojo. Tačiau džiaugsmas ir lūkesčiai buvo nutraukti, kai ji sužinojo žiaurią diagnozę: Elenos gimdoje buvo piktybinis navikas. Gydytoja rekomendavo jai pradėti chemoterapiją, tačiau jos įsčiose esantis kūdikis neišgyvens. Po to, kai moteris ultragarso tyrimo metu pamatė savo kūdikį, ji žinojo, kad negalės to padaryti: „Kaip aš galiu nužudyti šį mažą bejėgį kūdikį?” Mano vaikui turi būti leista gyventi. Net jei tai reiškia, kad turėsiu numirti aš.“
Sekančius kelis mėnesius Elena jautė, kaip kūdikis kasdien auga jos įsčiose, o vėžys toliau plinta jos kūne… Jos dukra Maria Vittoria gimė praėjusių metų lapkritį. Elena 11 mėnesių išgyveno džiaugsmą, būdama mama, tačiau ši liga galų gale ją nugalėjo: moteris, apsupta artimųjų, ligoninėje mirė. Ji parašė dukrai laišką, kuris buvo perskaitytas per laidotuves:
„Mano angele, pirmą kartą nuo gimimo jaučiuosi gyva, kartais pagalvoju, kaip liūdna būtų buvę, jei tu niekada nebūtum gimusi, nes anksčiau nelabai supratau, ką reiškia gyventi. Aš myliu tave mano dukra, myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tave, myliu tavo šypseną, man patiko dainuoti su tavimi, bučiuoti tave, aš tave mylėsiu amžinai.“
Elena atidavė savo vaikui didžiausią dovaną, kurą tik galėjo: savo gyvenimą… Elena amžinai ir toliau gyvens savo dukroje su visa motiniška meile.
