Kai gimė Gregoris Prutow, jo tėvai buvo be galo laimingi. Jie nepaprastai didžiavosi savo šauniu, stipriu sūnumi. Šeimos namuose, esančiuose Rusijos mieste Vladivostoke, viskas klojosi puikiai. Nors Gregoris dažnai pabusdavo verkdamas nuo nugaros skausmų, atrodė, kad su vaiko raida viskas gerai.
Tačiau netrukus situacija dramatiškai pasikeitė. Kai šeima nuvedė Gregorį pas gydytoją, jie išgirdo žiaurią diagnozę. Gregoris kentėjo nuo stuburo raumenų atrofijos – retos raumenų ligos, dėl kurios netenkama raumenų aplink stuburą. Gydytojai teigė, kad netrukus berniukui prireiks priežiūros visą parą ir tikriausiai jis negyvens ilgiau nei 4-5 metus.
Vis dėlto tėvai neprarado vilties. Keletą metų jie ieškojo medicininių galimybių ir metodų. Deja, nesėkmingai. Gregorio būklė blogėjo kiekvieną dieną ir greitai jis nebegalėjo vaikščioti.
Bet gydytojų prognozė buvo klaidinga. Gregoriui sukako ketveri ir penkeri metai. Jis toliau augo. Jam sukako 10 metų, 16 metų – ir nors jis sveria tik 20 kilogramų, jam jau suėjo 20 metų! Deja, vaikino galimybės gyvenime yra labai ribotos. Kadangi jis beveik negali judėti be pagalbos, didžiąją laiko dalį jis praleidžia tarp keturių namo sienų. Ten jis gali mokytis, dirbti ir susirasti draugų internete.
Apskritai Gregoris nori būti namuose. Kai jis išeina į lauką, praeiviai keistai į jį žiūri. O namuose jis jaučia, kad gyvenimas yra gana normalus. Tačiau yra vienas dalykas, kurio jis negali padaryti namuose. Tai, ko jis nuoširdžiai trokšta – surasti savo gyvenimo meilę.
„Skaudu galvoti apie viską, ko niekada negalėsiu turėti. Negalėsiu pamatyti ir pajausti pasaulio visu grožiu. Aš neišmoksiu plaukti nei upėje, nei jūroje. Negalėsiu lakstyti po pievą ir nesusižeisti. Aš negalėsiu padėti draugams nešti daiktų,“ – vieną dieną internete parašė Gregoris.
„Negaliu rūpintis tais, kuriuos myliu. Aš negaliu jų pradžiuginti… Ir niekada nesužinosiu, koks jausmas būti mylimam. Koks jausmas, kai kažkas tavęs nori, kai kažkas tavęs pavydi ar didžiuojasi galėdamas tave pristatyti. Niekada nesužinosiu, koks jausmas apkabinti mylimą žmogų, apsaugoti jį, kartu šokti, dovanoti gėlių ir kitų dovanų.“
„Niekada negalėsiu užauginti dukros ar sūnaus. Niekada nestovėsiu gimdymo kambaryje su gėlių puokšte ir neištarsiu: „Aš tave myliu!“ Aš niekada neatšoksiu gražių vestuvių.“
Rašydamas šiuos žodžius, Gregoris dar nežinojo, kad jo gyvenimas netrukus pasisuks nauja linkme ir vos tik po 2 mėnesių! Viskas prasidėjo, kai jis internete ėmė kalbėtis su moterimi, vardu Ana. Ji buvo jauna ir graži, kilusi iš Kazachstano. Jie turėjo daug bendrų interesų, įskaitant meną, literatūrą ir romantiką. Gregoris pamažu ėmė suprasti, kad jo jausmai Anai stiprėja. Taip pat atrodė, kad Anai jis irgi patiko, tačiau jis nesiryžo tikėtis ko nors rimto.
Kelias savaites Gregoris bandė išsiaiškinti, ką jis iš tikrųjų jaučia ir ko jis nori. Tada jis nusprendė pasakyti Anai, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi, taip pat papasakoti apie savo sveikatos būklę. Jis išsiuntė jai žinutę ir pridėjo savo nuotrauką. O tada Ana padarė šį tą neįtikėtina – ji panoro jį aplankyti. Tad ji leidosi į 3000 kilometrų kelionę.
Tai, kas įvyko, nustebino visus. Gregoris ir Ana iškart pajuto vienas kitą ir nusprendė susituokti! Ir nors vestuvės nebuvo milžiniškos, jos tapo didele šalies naujiena. Visi stebėjosi, kodėl tokia graži moteris teka už Gregorio. Juk jis net nebuvo turtingas.
Bet Gregoris ir Ana nemano, kad turi kaip nors pateisinti savo meilę. Jie džiaugiasi vienas kitu ir gyvena savo gyvenimą būtent taip, kaip to nori. Nors daugelis purtė galvas, išgirdę apie jų santuoką, buvo ir tokių, kurie džiaugėsi bei gyrė jaunąja porą. Jiedu tikrai įkvepia!
