Emma ir Justinas Cotillardai iš Didžiosios Britanijos buvo jaunavedžiai. Ši laiminga pora leidosi į savo medaus mėnesio atostogas.
Bet net per pačius blogiausius košmarus jie negalėjo įsivaizduoti, kokia baisi bus kelionės pradžia!
Vieną savo medaus mėnesio rytą Justinas išsigando, pamatęs savo žmoną.
„Jis pabudo rėkdamas, kad turėčiau išeiti iš kambario“, – sako Ema. Ji buvo 7 mėnesį nėščia ir nieko nesuprato dėl nepaaiškinamo vyro elgesio. Bet kai ji dar kartą paklausė jo priežasties dėl tokio staigaus protrūkio, ji gavo baisų atsakymą…
„Jis neprisiminė, kad buvau septintą mėnesį nėščia ir laukiausi mūsų pirmojo vaiko“, – pasakoja Ema. „Jis manė, kad esu svetima moteris!”
Medaus mėnesį pora turėjo baigti anksčiau nei planuota ir keliauti namo atgal į Angliją. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) paaiškėjo, kad Justinas sirgo agresyviausia ir mirtina smegenų naviko forma. Tai buvo neišgydoma glioblastoma. Buvo prognozuota, kad atlikus operaciją, chemoterapiją ir gydymą lazeriu, Justino gyvenimo trukmė bus tik dveji metai.
Diagnozė sukėlė šoką, o dėl fizinės įtampos Ema 5 savaites anksčiau laiko pagimdė dukrą, mažąją Mia, tačiau ji buvo sveika. Tą pačią dieną, 2015 m. rugpjūčio 17 d., Justinas pradėjo gydymą radioterapija. Iš pradžių naujagimę dukrą jis galėjo pamatyti tik savaitgaliais.
Po 4 mėnesių naujas tyrimas parodė, kad Justino navikas vėl išaugo ir jau pradėjo plisti. Tai buvo agresyviausias navikas, kurį gydytojas matė per pastarąjį dešimtmetį. Jau 2015 metų spalį atrodė, kad artėja pabaiga… Ema prisimena pokalbį su vienu iš Justino gydytojų:
„Jie sakė, kad mano vyrui liko gyventi tik dvi savaitės“.
Tačiau, nepaisant visų prognozių, Justinas išgyveno dar 7 mėnesius. Su šeima jis atšventė 30-metį ir Kalėdas. Galų gale, jis buvo paguldytas į ligoninę, o darbuotojai buvo įsitikinę, kad pabaiga jau arti… Bet Justinas dar nesiruošė mirti. Atrodė, kad jis kažko laukia – ir tada Ema jau turėjo atspėti, kas tai yra…
Justinas paskutinį kartą norėjo pamatyti savo dukterį. Bet ji sirgo vėjaraupiais, todėl jai nebuvo leista lankytis jo ligoninėje. Bet ligoninės personalas nusprendė leisti Miai paskutinį kartą aplankyti savo tėvą, nors mergaitė ir sirgo.
„Aš užėjau į jo palatą, atsisėdau šalia ir liepiau Miai ateiti aplankyti savo tėtį. Tai buvo ta akimirka, kai jis pasidavė – jis mirė“. – pasakojo Ema.
Nuo tada, kai Justinas mirė 2016 m. gegužės mėn., Emma ėmė dirbti su pacientais, sergančiais smegenų augliais. Ji renka aukas ir savanorius Jungtinės Karalystės organizacijai „Brain Tumor Charity“.
Smegenų augliams dažnai būdingi nežymūs ir mažai matomi simptomai, todėl jie ignoruojami. Vienas iš Emos tikslų yra apie tai informuoti. Su vyru Justinu patirti elgesio pokyčiai buvo vos matomi ir prieš vestuves.
„Jo elgesys buvo nenuspėjamas. Jis vaikščiojo pirmyn ir atgal, kartais ratu. Kartais jis kalbėjo šiek tiek neaiškiai“, – pasakoja Ema.
Iš pradžių ji manė, kad vyras jaudinasi dėl artėjančių vestuvių, tačiau visi svečiai jautė, kad Justinui kažkas negerai.
Tačiau apie smegenų auglį niekas nepagalvojo. Tačiau po vyro mirties Emma atrado dar vieną detalę:
„Jei dabar pažvelgtumėte į vestuvių nuotraukas, pamatytumėte, kad dešinioji jo veido pusė šiek tiek suglebusi“.
Savo istorija Emma nori paskatinti kitus, pastebėjusius pirmuosius simptomus, kreiptis į gydytoją. Daugeliu atvejų, smegenų naviką galima išgydyti, jei tik jis nustatomas laiku.
