1910 m. vasario 15 d. Varšuvoje, Lenkijoje, gimė Irene Sendler.
Tėvas daug ko ją išmokė, tačiau vieną dalyką jis įdiegė Irene taip, kad visą savo gyvenimą ji ir stengėsi tai ir daryti: visada padėti vargstantiems. Kai Irene buvo tik septyneri metai, jos tėvas mirė nuo šiltinės. Tačiau metai, kuriuos ji praleido su juo, turėjo didelės įtakos jai kaip asmenybei.
Užaugusi Irene pasekė tėvo pėdomis, kuris buvo gydytojas. Todėl ji tapo slaugytoja.
Vėliau ji įsidarbino socialine darbuotoja Varšuvos socialinės gerovės departamente, kur padėjo aprūpinti maistu ir drabužiais tas šeimas, kurioms labiausiai to reikėjo.
Tuo metu Europoje daugelis žydų buvo persekiojami. Nors Irena buvo katalikė, ji atsisakė gyventi su išankstiniu nusistatymu. Ji, kaip ir visiems kitiems, padėjo ir kelioms žydų šeimoms.
Antrojo pasaulinio karo metu naciai, siekdami internuoti žydų šeimas, sukūrė Varšuvos getą. Tai buvo didžiausias nacių įkurtas žydų getas, o už jo sienų buvo įkalinta daugiau kaip 400 000 žydų. Gyvenimas gete buvo labai ankštas, jame trūko maisto, buvo nestabili padėtis ir visur vyravo ligos.
Susirūpinusi žydų gyvenimo sąlygomis, Irene nusprendė įsitraukti į šį gyvenimą. Ji tapo Vokietijos okupuotos Lenkijos pogrindinės pasipriešinimo organizacijos „Zegota“ nare, ši organizacija stengėsi gelbėti žydus. Irene suprato, kad turi kažką daryti – net jei tai reikštų rizikuoti savo pačios gyvybe!
Kartu su kolegomis Irene padėjo žydų vaikams pabėgti iš geto ir pasislėpti.
Irene aplankė daugybę žydų namų ir šeimų, tačiau daugelis tėvų atsisakė palikti savo vaikus svetimam žmogui, nors nepažįstamoji turėjo gerų minčių ir planų išgelbėti jų vaikus. Bet vaikams likti ten, tam tikra prasme, reiškė mirtį. Arba jie buvo nužudomi už geto sienų, arba ištremiami į koncentracijos stovyklas.
Kadangi nacių geto priežiūra buvo griežta, Irena turėjo būti kūrybinga, kaip galima paslėpti vaikus ir juos iš ten išgabenti.
Vienas iš būdų buvo apsimesti, kad vaikai sunkiai serga ir nuvežti juos į ligoninę už geto ribų. Tačiau sugriežtinus priežiūrą, Irene turėjo paslėpti šiuos vaikus lagaminuose, šiukšlių maišuose ir net karstuose!
Kartą gelbėjimo operacijoje dalyvavo mergaitė, vardu Eluzina. Irene paslėpė ją medinėje dėžėje, kurioje iš tikrųjų turėjo būti plytos.
Mergaitė, kuriai buvo tik penki mėnesiai, buvo išvežta į saugią vietą. Vienintelis dalykas, kurį maža mergaitė turėjo su savimi, buvo sidabrinis šaukštas, kurį mama paslėpė jos drabužėliuose.
Tokiu būdu buvo išgelbėta daugiau nei 2500 vaikų! Irene vedė visų saugiai atvežtų vaikų apskaitą, o sąrašas buvo paslėptas kaimyno sode esančiame ąsotyje.
Irene planas veikė tol, kol vieną dieną viskas žlugo… Naciai sužinojo, ką ji daro, ir ją areštavo.
Irena buvo pasodinta į kalėjimą, kur gestapas ją kankino ir abi jos rankas kankindami sulaužė. Nepaisant skausmo ir kankinimų, ji atsisakė suteikti bet kokią informaciją apie vaikus ir jų šeimas.
Galiausiai, ji buvo nuteista mirties bausme. Bet likimas turėjo kitų planų dėl Irene…
Kai kuriems Irene bendrininkams pavyko papirkti karį kalėjime, kad šis padėtų jai pabėgti.
Nuo tos dienos, iki pat mirties, daugelį metų Irene turėjo gyventi besislapstydama. Bet ji niekada nenustojo padėti kitiems!
„Mano neapykanta vokiečių okupantams buvo stipresnė nei mano baimė. Be to, mano tėvas mane išmokė, kad jei matai skęstantį žmogų, turi stengtis jam padėti, net jei ir pats nemoki plaukti. Tuo metu Lenkija skendo“, – interviu Švedijos laikraščiui „Sydsvenskan“ sakė Irene.
Kai karas baigėsi, Irene visą savo turimą informaciją apie išgelbėtus vaikus pateikė gelbėjimo organizacijai, padėjusiai vėl suvienyti žydų šeimas. Vėlesniame gyvenimo etape Irene ištekėjo ir susilaukė trijų vaikų. Žinodama, kad pasielgė teisingai, ji gyveno labai laimingai!
„Priežastis, dėl ko padėjau šiems vaikams, buvo ta, kad taip aš buvau išauklėta. Mane mokė, kad reikia gelbėti žmogų, kai jis skęsta, nepaisant religijos ar tautybės“, – sakė Irene.
Visą gyvenimą sunkiai dirbdama, kad padėtų kitiems, Irene mirė būdama 98 metų.
Daugeliu atžvilgiu ji buvo užmiršta kaip didvyrė, ir tik nedaugelis žinojo apie jos nuostabų darbą!
1964 m. Irene Sendler gavo „Izraelio garbingą Lenkijos teisuolio tarp tautų vardą“, o 1977 m. ji buvo nominuota Nobelio taikos premijai.
Tada apdovanojimas atiteko Alui Goreui iš JAV. Nors Irene ir negavo šio apdovanojimo, bet ji mylėjo kitus.
„Aš tai padariau ne viena. Iš viso mūsų buvo maždaug nuo 20 iki 25 žmonių“, – paaiškino ji.
Kita vertus, kai kurie jos niekada nepamiršo. „Pas mane ateina ir tų, kuriuos išgelbėjau, vaikai ir anūkai“, – interviu sakė Irene.
Dalinkitės šia nuostabia istorija su draugais „Facebook“ tinkle.
Niekada nereiktų pamiršti neįtikėtino Irenos Sendler darbo!
