Nikki Saadat gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Ji yra ekologijos savanorė ir daro viską, kad miesto paplūdimiai būtų išvalyti nuo šiukšlių. Vieną dieną moteris atrado butelį, kurį jūra išmetė į krantą.
Etiketės ar žymių nebuvo, bet butelio viduje aiškiai kažkas buvo. Nikki jį atidarė ir rado beveik išblukusį laišką. Bet ji negalėjo įskaityti, kas buvo ant popieriaus. Tekstas buvo parašytas nesuprantama kalba.
Moteris radinį atvežė į universitetą, kuriame mokėsi. Ji papasakojo draugams apie laišką, tačiau niekas negalėjo suprasti, kas jame parašyta. Tik po kelių savaičių Nikki rado žmogų, galintį perskaityti laišką. Paaiškėjo, kad jis parašytas viena iš indoneziečių kalbų.
Tai buvo laiškas, kurį vyras, vardu Ioris Naykambo, parašė motinai. Tai buvo labai jaudinantis laiškas, pripildytas meilės ir gailesčio motinai.
Vyras prašė atleidimo. Už tai, kad neklausė jos gerų patarimų, gėdijosi dėl ne itin garbingo darbo, atsiprašinėjo už aroganciją. „Dirbote, kad kiekvieną dieną turėtume ką valgyti. Niekada niekuo nesiskundėte, skirtingai nei aš”, – rašė sūnus. Popieriaus data buvo 2003 metų lapkritis
Nikki bandė surasti laiško autorių per socialinius tinklus. Tačiau socialiniuose tinkluose nebuvo nė vieno vartotojo tokiu vardu. Tada ji kreipėsi pagalbos į Vankuverio indoneziečių bendruomenę.
Jai pavyko sužinoti tik nedaug informacijos apie šį žmogų. Jis yra krikščionis ir užaugo kaime Rytų Indonezijoje. Jis galėjo dirbti užsienyje arba kruiziniame laive. Deja, tai buvo visa informacija.
Moteris tikisi, kad vieną dieną jai pavyks rasti laiško autorių.
