Rūsyje galite rasti labai daug daiktų. Senoviniai elektros prietaisai, plokštelių kolekcijos, indai, krištolinės taurės, net gerai žinomi žuvies ir karališkųjų patrankų formos buteliai, ir t. t.Trumpai tariant, čia randami daiktai, kurie jau seniai nugrimzdo į užmarštį.
Jaunajai kartai šie daiktai neturi jokios vertės. Na, kartais tai tiesiog yra priežastis prisijungti prie interneto ir sužinoti, kiek pinigų galite gauti už kelis dar ne per daug sugadintus artefaktus. Jiems tokie dalykai nekelia jokios nostalgijos. Šie daiktai sukelia tik piktybišką šypseną ar pasibjaurėjimą. Vis dėlto, vyresnioji karta, atvirkščiai, džiaugiasi bet kokia smulkmena, kuri gali sukelti prisiminimus.
Santykiuose su anyta svarbiausia išlikti ramiai ir atsiminti, kad nuo jos nuotaikos gali daug kas priklausyti. Žinoma, galbūt vyras nepateiks skyrybų prašymo, jei ji to panorės, bet visko gali nutikti. Vis dėlto, anyta tikrai gali sugadinti atmosferą namuose. Žinoma, ji taip pat gali ir pagerinti atmosferą: tą puikiai žinau, nes su vyru praleidau 12 nuostabių metų ir kartu užauginome dukrą.
Visai neseniai anyta pasikvietė pas save į svečius. Kartais ji ateina padėti mums, kartais – mes jai. Tame nebuvo nieko ypatingo. Moteris jau sena, kai kuriuos darbus jai sunku atlikti. Ji norėjo šiek tiek padirbėti rūsyje ir atsikratyti nereikalingų dalykų. Pamaniau, kad teks išnešti kalnus šiukšlių, bet vis tiek sutikau padėti.
Paaiškėjo, kad rūsys yra beveik tuščias. Taip, aš mačiau kai kuriuos dalykus lentynose ir ant grindų… Čia nebuvo nieko, ko nebūtų galima sutvarkyti vos per kelias valandas. Taigi, pasiraitojau rankoves ir kibau į darbą. Mano vyras būtų tai padaręs daug greičiau, bet jis tuo metu daug dirbo. Jau mėnesio pabaiga, šiuo laikotarpiu jis visada skuba. Nieko baisaus, jo mamai galiu padėti ir aš.
Viskas, kas buvo rasta, turėjo patekti tiesiai į šiukšliadėžę. Visi ten buvę daiktai priklausė mano mirusiam uošviui. Dauguma daiktų jau buvo išvežti, tačiau rūsyje dar liko šiek tiek šiukšlių. Krūvos laikraščių, senos kalėdinės dekoracijos, detalės iš sovietinio dviračio, dar keletas keistų geležies gabalų, ir… žuvies šeimos formos sovietinių indų rinkinys. Didelis žuvies formos butelis ir maža stiklinė žuvelė.
Apie tokius indus buvau girdėjusi anksčiau. Anyta pasakojo, kad jaunystėje labai norėjo tokių indų komplekto, tačiau jo taip ir nenusipirko. Jos vyras vis žadėjo nupirkti šį komplektą, bet taip ir neprisiruošė to padaryti. Dabar paaiškėjo, kad tokia dovana vis dėlto buvo nupirkta, tačiau ji taip ir nepasiekė gavėjo. Tiesa, didžioji žuvis turėjo vieną pastebimą trūkumą – ji viršuje buvo nuskilusi, todėl dabar jos laukė tik vienas kelias – į šiukšliadėžę.
Vis dėlto, kažkuriuo metu į galvą šovė mintis, kad būtų neteisinga tiesiog atsikratyti šio radinio. Net dėžutė buvo geros būklės. Na, galbūt didelės žuvies jau nepavyks išgelbėti, bet galbūt ją galima rasti kokiame nors sendaikčių turguje? Galbūt pavyks rasti šią žuvį ir visą komplektą įteikti anytai.
Taigi, aš pradėjau ieškoti šio žuvies formos butelio. Iš pradžių teko pereiti visus didelius miesto sendaikčių turgus. Pasirodo, šiais laikais jie nėra labai populiarūs. Man pavyko rasti vieną tokį sendaikčių turgų. Čia radau visko: ordinų, ženklelių, monetų, gipso figūrėlių, ir t.t. Žinoma, ko ieškojau, čia nebuvo.
Aš ir toliau tęsiau paieškas, tik šįkart internetu. Pirmasis pardavėjas pasirodė esąs aferistas. Kai jis paprašė, kad iš abiejų pusių nufotografuočiau savo mokėjimų kortelę, mūsų bendravimas baigėsi. Laimei, aš suprantu, kad internete yra daugybė aferistų, todėl visada svarbu išlikti budriam.
Susisiekiau su kita pardavėja, labai malonia moterimi. Ji vis bandė man parduoti kitas savo prekes, įskaitant žuvies formos stikliukus. Žinoma, mane domino tik viena prekė, tačiau galiausiai prisiminiau, kad komplektas buvo kitokios spalvos, taigi, sandorį turėjau atšaukti.
Na, radau dar vieną pardavėją. Jo siūloma prekė buvo nebrangi, be to, jis gyveno visai netoli mano namų. Susitikome, aš nupirkau iš jo šią prekę, ir laiminga grįžau namo. Po kelių dienų apsilankiau pas anytą svečiuose. Pasakiau, kad rūsyje palikau keletą daiktų. Nuėjau, įdėjau į komplektą naują žuvį, o suskilusią paslėpiau tarp kitų daiktų.
Gerai, nemeluosiu. Mums su anyta reikėjo užbaigti vieną ilgalaikį kivirčą, taigi, nusinešiau dėžutę saldainių ir butelį pusiau saldaus vyno. Kai įėjau į anytos namus ir padaviau jai šį žuvų komplektą, net nesitikėjau, kad tai gali sukelti tiek emocijų. Maniau, kad ji tik nusišypsos ir papasakos kokią nors istoriją iš savo gyvenimo su vyru. Vis dėlto, jos ašaros liejosi laisvai.
Taigi, įpyliau mums abiem vyno, ir mes puikiai praleidome laiką. Kalbėjomės kaip šeima. Kaip dvi suaugusios moterys. Buvo labai gražu ir labai jauku. Nei vaikų, nei kitų žmonių. Tiesiog normalus bendravimas: toks, koks turi būti. Apie nieką daugiau negalėjau pasvajoti.
Mūsų pokalbio pabaigoje, kai jau ruošiausi išeiti, vyro mama man įteikė sagę. Ji paprašė, kad padovanočiau ją anūkei. Ji ilgą laiką žiūrėjo į ją. Kažkodėl jai labai patinka tie visi vintažiniai daiktai. Aš, žinoma, priėmiau šią sagę. Ir dukrytei, ir uošvei bus malonu, kai pamatys anūkę su šia puošmena. Koks puikus jausmas, kai supranti, kad visas tavo atliktas darbas nenuėjo veltui, ir kad viską padarei teisingai.
