Tikriausiai dauguma tėvų yra tai patyrę. Ateina laikas, kuomet jūsų vaikai pradeda manyti, kad viską žino geriau už jus. Jie pradeda manyti, kad kur kas geriau supranta, kas yra gyvenimas, ir kas yra meilė.
Deja, kartais vaikai visą savo gyvenimą menkina savo tėvus. Kartais jie paprasčiausiai pamiršta, kad jų tėvai turi kur kas daugiau gyvenimiškos patirties. Vis dėlto, nereikėtų pamiršti, kad daugybės dalykų juos išmokė būtent tėvai.
Mama, parašiusi šį laišką savo dukteriai, įvardino keletą dalykų, į kuriuos vertėtų atsižvelgti kiekvienam mūsų.
Mano brangioji mergaite,
Tą dieną, kai suprasi, kad aš pasenau, būk su manimi kantri, bet svarbiausia – pasistenk suprasti, ką aš išgyvenu. Jei kartoju tą patį kelis kartus, nepertrauk manęs sakydama „prieš minutę sakei lygiai tą patį“. Tiesiog klausykis manęs, prašau. Pasistenk prisiminti tą laiką, kai buvai maža, ir aš tau kiekvieną vakarą skaitydavau tą pačią istoriją. Aš ją kartodavau tol, kol tu užmigdavai.
Nepyk ant manęs, kai nenoriu maudytis. Negėdink manęs. Prisimeni, kai turėjai tūkstantį pasiteisinimų, kodėl nenori ar negali maudytis? Tada tu buvai maža mergaitė.
Kai pastebėsi, kad negaliu išmokti naujų dalykų, duok man laiko ir būk su manimi kantri. Atsimink, brangioji, aš su tavimi visada būdavau labai kantri, kai tu mokeisi valgyti su stalo įrankiais, kai mokeisi pati apsirengti ir susišukuoti. Kai ateis laikas ir tu pamatysi, kad aš pasenau, pasistenk su manimi būti kiek įmanoma supratingesnė.
Kai aš vis pamirštu, apie ką mes kalbame, duok man laiko prisiminti. Jei negaliu to padaryti, nesinervink, o tiesiog prisimink, kaip man yra svarbu, kad tu būtum šalia.
Kai mano senos pavargusios kojos nebeleis eiti taip greitai, kaip anksčiau, paduok man ranką. Kaip aš paduodavau tau ranką, kai tu mokeisi vaikščioti.
Kai ateis tos dienos, neliūdėk. Tiesiog būk su manimi. Ir suprask mane. Pasistenk, kad aš užbaigčiau savo gyvenimą jausdama meilę. Labai vertinu kartu praleistą laiką. Aš tave labai myliu, mano brangioji dukra…
Argi tai ne nuostabu?
Mes esame skolingi savo tėvams. Kai jie pasens, mūsų vaidmenys gali pasikeisti, nes jiems gali prireikti mūsų pagalbos. Jie nešė mus per gyvenimą, todėl nusipelno meilės ir pagarbos, kurią mums besąlygiškai dovanojo nuo pat mūsų kūdikystės.
