Deja, bet Rusijos miestas Jaroslavlis siejamas su didelėmis tragedijomis.
Visų pirma, dėl 2011 m. baisios lėktuvo katastrofos, kurioje žuvo 37 ledo ritulio komandos „Lokomotiv“ žaidėjai ir treneriai. Tarp jų – švedų vartininkas Stefanas Livas.
Tačiau keleriais metais anksčiau šiame mieste įvyko kažkas baisaus, apie ką ne visi žino, tačiau to miesto gyventojai, greičiausiai, niekada nepamirš.
Name verkė kūdikis
Buvo kaimynas, kuris girdėjo kūdikio verksmą iš šiek tiek toliau gatvėje esančio namo, bet kadangi kūdikiai mėgsta dažnai verkti, šis kaimynas apie tai daug negalvojo.
Tačiau praėjus savaitei ir vaikui toliau verkiant tiek naktį, tiek dieną, kaimynas greitai suprato, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti tuose namuose. Tai, kad namuose nebuvo matyti jokių žmonių ir buvo tamsu, dar labiau padidino jo susirūpinimą. Į įvykio vietą ištirti paslaptingų garsų jis iškvietė policiją.
Policininkams įėjus į namus, jis buvo tuščias! Anksčiau ten gyvenę žmonės pasiėmė daiktus ir išvyko.
Liko tik mažas kūdikis! Visiškai vienas, tamsiame ir tuščiame name.
Tėvai dingo be žinios
Policija padarė prielaidą, kad maža mergaitė buvo maždaug vienerių metų.
Niekas negalėjo tiksliai žinoti, kiek laiko ji buvo viena, todėl policija ją perdavė socialinėms institucijoms, kurios nedelsdamos pradėjo tyrimą, kad sužinotų, kas nutiko.
Jie sužinojo, kad vaiko vardas buvo Liza Verbitskaja, tačiau tėvai dingo be žinios ir niekas nežinojo, kur jie yra.
Mažąją Lizą apžiūrėjo gydytojas, kuris rado keletą sužalojimų. Jai buvo lūžęs klubas, ji buvo nepakankamai maitinta ir neteko labai daug skysčių. Tikriausiai ji visą savaitę gulėjo viena tuščiuose namuose!
Ji buvo kritinės būklės ir iš pradžių nebuvo aišku, ar ją galima išgelbėti.
Kruopščios priežiūros ir gydymo dėka, mažoji Liza paneigė visas prognozes ir po truputį pradėjo sveikti! Tačiau kelionė į visišką pasveikimą dar turėjo būti ilga ir sunki.
Iš pradžių buvo mintis, kad kai Lizą išrašys iš ligoninės, ji bus perkelta į vaikų namus ir vėliau įvaikinta.
Tačiau likimas norėjo, kad būtų kitaip, nes jai būnant ligoninėje, užėjo moteris, vardu Inna Nika, ji užėjo su sūnumi. Jis buvo paguldytas į ligoninę, o Inna nusprendė būti šalia jo.
Vieną dieną ji išgirdo riksmą iš šalia esančios palatos ir vedama didžiulio smalsumo žvilgtelėjo, kas ten vyksta. Ten gulėjo Liza ir moteris iškarto pajuto, kad mažoje mergaitėje yra kažkas ypatingo.
Nuo tos dienos Inna pas Lizą lankydavosi kiekvieną dieną, ji visada atnešdavo naujų drabužių, maisto ir žaislų.
Tai tęsėsi kurį laiką, bet paskui, vieną dieną, kai Inna atėjo aplankyti, Lizos nebebuvo. Kur ji buvo? Ar ji buvo perkelta? Ir kodėl?
Inna sužinojo, kad Liza dabar yra tokia stipri, kad ją galima išleisti iš ligoninės, ir ji buvo perkelta į netoliese esančius vaikų namus.
Inna jau turėjo du sūnus ir niekada negalvojo įsivaikinti vaiką, tačiau tą dieną, kai Lizos jau nebuvo ligoninėje, ji suprato, kad negali gyventi be mažos mergaitės.
„Aš paklausiau vaikų namų adreso, o paskui, kuo greičiau, nuvykau ten“, – pasakojo Inna.
Nuo tada prasidėjo sunkus Lizos įvaikinimo procesas ir po daugybės dokumentų tvarkymo, Liza galėjo persikelti į savo naują šeimą – ten, kur nuo pat pirmos dienos ji buvo labai mylima!
Tačiau problemos toli gražu nebuvo baigtos. Lizai jau buvo dveji metai, bet ji negalėjo valgyti kieto maisto, be to, ji labai bijojo garsių garsų.
Po metų ji vis dar negalėjo taisyklingai vaikščioti. Tačiau Inna buvo ryžtingesnė nei bet kada ir norėjo suteikti mažajai mergaitei visą palaikymą ir meilę, reikalingą tam, kad ji pamirštų išgyventą blogą laikotarpį.
Ji užrašė Lizą į šokių pamokas, tikėdamasi, kad muzika gali padėti ir įkvėpti ją tobulėti tiek fiziškai, tiek protiškai.
Ir tai pavyko! Šokio dėka – kartu su įtėvių meile ir rūpesčiu – Liza pradėjo gyventi ir tapo sveikesniu bei laimingesniu vaiku.
Pradėjus lankyti mokyklą, niekas nebegalvojo, kad tai ta pati mergaitė, kurią vos vienerių metų paliko tėvai tuščiame ir tamsiame name.
Dėl „egzotiškos“ išvaizdos ji sulaukė didelio dėmesio. Kai kurie vaikai mokykloje ją erzino ir vadino čigone bei „šokoladiniu veidu“.
Bet Liza nekreipė dėmesio nei savo kitokią išvaizdą, nei į niekinančius žodžius.
„Ji nesigėdija, kokia ji yra. Kai ji buvo maža, sakiau, kad žmonės visada į ją spoksos ir kad ji turėtų būti tam pasirengusi“, – sakė Inna.
Inna taip pat pasakė dukrai, kad ji niekada neturėtų klausytis tų, kurie jai sakys negražius dalykus – nes jie yra tiesiog pavydūs. Liza, kuri dabar yra paauglė, laimėjo keletą talentų šou ir grožio konkursų – ir jau dirba modeliu!
Koks nuostabus kontrastas nuo to, kaip prasidėjo jos gyvenimas!
Dėl modelio karjeros ir didelės patirties ji tapo įžymybe Rusijoje, taip pat ją galima buvo pamatyti naujienose tiek televizijoje, tiek laikraščiuose. Atsirado ir biologinė Lizos motina, kuri bandė su ja susisiekti.
Bet Liza nenorėjo turėti jokių kontaktų su mama ir šis sprendimas visai nebuvo keistas, nes ji paliko dukrą mirti vieną, tuščiame ir tamsiame name.
Biologinė motina reikalavo pamatyti dukrą ir manė, kad ji turi teisę tai daryti. Tačiau teismas nusprendė ką kita, o kadangi motina neturėjo normalaus paaiškinimo, kodėl paliko dukrą, jai neleidžiama vėl su ja susisiekti.
Nuostabu, ką gali padaryti meilė ir rūpestingumas. Kaip visa tai gali pakeisti gyvenimą, kuris prasidėjo taip blogai ir kokios sėkmės ši mergaitė pasiekė!
Dabar galime tik džiaugtis, kad Lizos gyvenimas tapo toks geras, koks yra dabar, būtent dėl mylinčios įtėvių šeimos. Istorija, kuri tikrai turėtų įkvėpti tuos, kurie gali padėti keistis tiems, kuriems sekasi sunkiau, nei mums. Pasidalinkite, jei sutinkate su šia mintimi!
