„Mano tėvas yra mano pasaulis. Jis yra mano draugas, patarėjas ir geriausias tėvas pasaulyje“.
Pablo Acuna nuo gimimo turėjo kovoti su fizine deformacija, dėl kurios jis neturi nei rankų, nei kojų. Šis 60-metis vyras iš Paragvajaus juda ir miega ant specialiai jam pagaminto vežimėlio.
Nors jo žmona paliko šeimą daugiau nei prieš 26 metus, Pablo visada galvojo apie savo dukterų sveikatą ir gerovę. Ir padedamas mergaičių močiutės, jis suteikė dukroms geriausią auklėjimą, kokį tik galėjo įsivaizduoti.
Doña Ignacia, kuriai 2021 m. sukako 90 metų, sako, kad nuo tada, kai gimė Pablo, greitai suprato, kad kažkas negerai.
„Greitai supratau, kad mano sūnus neauga taip, kaip turėtų“, – aiškino ji.
Galiausiai ji su vyru nuvežė jį į ligoninę, kad išsiaiškintų, kas jam negerai ir ar galima jam kuo nors padėti.
Ligoninėje jis išbuvo du ar tris mėnesius.
Deja, paaiškėjo, kad Pablas gimė turėdamas ligą, dėl kurios jo galūnės neaugo, todėl jis liko be rankų ir kojų.
Augant Pablui prireikė neįgaliojo vežimėlio pagalbos, tačiau mama kasdien jam vis tiek primindavo, kad jis yra ypatingas ir vertas gyvenimo, kaip ir visi kiti.
Galbūt būtent ši užuojauta suteikė Pablui požiūrį, kurio jam reikėjo, kad tapęs tėvu jis galėtų daug ką pakeisti.
Nepaisant akivaizdžių sunkumų ir iššūkių, su kuriais Pablo susiduria savo gyvenime, jis sugebėjo su meile ir rūpesčiu užauginti dvi mergaites. Šiandien joms po dvidešimt metų, o viena iš jų, Elida, su pagarba kalbėjo apie savo tėvą.
Elida Acuna sako:
„Mano tėvas yra mano pasaulis. Jis yra mano draugas, patarėjas ir geriausias tėvas pasaulyje. Todėl palikau savo gyvenimą Argentinoje ir atvykau čia, kad likčiau su juo, kad galėčiau juo rūpintis. Mano močiutė nebegali to daryti, nes yra sena. Jis negali judėti, jis yra priklausomas nuo kito žmogaus, kuris padeda jam nueiti į tualetą. Tačiau jis gali paskambinti mobiliuoju telefonu surinkdamas numerį nosimi, taip pat tokiu pat būdu naudojasi televizoriaus valdymo pulteliu“, – pasakojo ji laikraščiui „Cronica“.
Dabar, kai močiutė paseno ir tampa vis silpnesnė, ji nebegali rūpintis savo šeima ir neįgaliu sūnumi taip, kaip kadaise.
Jauniausioji Pablo dukra Elida žinojo, kad geriausia, ką gali padaryti, norėdama atsilyginti už visą meilę, kurią tėvas jai suteikė vaikystėje, – grįžti pas jį ir juo rūpintis.
Ji sako:
„Niekada nemačiau savo tėvo liūdno. Jis visada laimingas ir duoda man labai išmintingų patarimų, nors niekada nelankė mokyklos. Jis labai protingas žmogus, aš juo žaviuosi. Jis yra geriausias tėvas pasaulyje!“
Laimei, nepaisant amžiaus, Pablo niekada nesirgo jokiomis kitomis ligomis ir iš esmės yra puikios sveikatos. Dabar, kai pas jį apsigyveno dukra Elida, vyras tikisi, kad išsipildys jo svajonė – turėti nuosavą namą, nes jie visada gyveno nuomojamame būste, o dabar šeimininkas nori juos iškeldinti. Tačiau dabar, kai šeima pagaliau vėl kartu, viskas yra įmanoma!
