Vetterių šeima svajojo turėti sūnų. Pirmasis jų vaikas mirė praėjus 7 mėnesiams po retos genetinės ligos – sunkaus kombinuoto imunodeficito. Po to šeima susilaukė dukters, tačiau mintis apie sūnų poros niekad nepaliko.
Carroll-Ann ir Davidas kreipėsi į gydytojus ir išgirdo nuviliančią naujieną – jei jie vėl susilauks sūnaus, yra 50% tikimybė, kad jis paveldės vyro perduodamą imunodeficitą.
Nepaisant to, pora nusprendė rizikuoti. 1971m. gimė Davidas Philipas Vetteris. Iš karto po gimimo jis turėjo būti įdedamas į sterilų plastikinį burbulą.
Jame gyveno iki 12 metų. Viską, kas į burbulą pateko, reikėjo kruopščiai dezinfekuoti. O tėvai sūnų galėjo liesti tik dėvėdami pirštines, pritvirtintas prie burbulo vidinės pusės. Bet kokie išoriniai mikrobai galėjo nužudyti berniuką.
Žinoma, buvo nepaprastai sunku gyventi tokiomis sąlygomis. Nors gydytojai ir tėvai stengėsi berniukui sukurti patogias sąlygas. Deividas užaugo irzlus ir suprato, kad niekada netaps toks, kaip visi.
Būdamas 4 metų berniukas švirkštu pradūrė burbulą, kurį paliko slaugytoja. Tačiau tėvai pradėjo jį gąsdinti pavojingų mikrobų istorijomis ir berniukui atsirado tikra fobija.
Po 12 metų Carroll-Ann ir Davidas nusprendė žengti labai rimtą žingsnį. Gydytojai patikino, kad po sesers kaulų čiulpų transplantacijos berniukas turi 50% galimybių pasveikti.
Jie sugebėjo įtikinti tėvus ir operacija įvyko. Deja, tai pasirodė lemtinga. Epstein-Barr virusas gyveno sesers kaulų čiulpuose, kuris sukėlė infekciją, ir beveik iškart išsivystė limfoma.
Davidas Philipas Vetteris mirė 1984 metais. Ir ši istorija tapo labai iškili medicinos etikos klausimais.
Net 12 metų gydytojai nenustojo vykdyti šio eksperimento ir tęsė gydymą, kol pavyko gauti bent šiek tiek informacijos.
