Lionelis Lepezelis visą gyvenimą gyveno mažame Prancūzijos kaimelyje Charny-sur-Meuse. Jis pažįsta kiekvieną savo vietovės kampelį ir mėgsta ilgus pasivaikščiojimus po tankius miškus, kur dažnai rudenį grybauja.
Vietovė, kurioje jis gyvena, yra netoli laukų, kuriuose įvyko vienas kruviniausių ir baisiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių – Verdeno mūšis. Kai vieną dieną Lionelis ten grybavo, jis netikėtai pastebėjo kažką žvilgant. Vyras pasilenkė ir pakėlė nedidelį daiktą.
Iš pradžių Lionelis pamanė, kad tai paprastas auksinis žiedas. Viduje buvo išraižyta „Marta ir Leonsas, 1914 07 18“, todėl tai akivaizdžiai buvo vestuvinis žiedas. Lionelis buvo šokiruotas. Žiedas buvo iš 1914 m., likus vos dviem savaitėms iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Lionelis buvo pasiryžęs grąžinti žiedą teisėtam savininkui. Bet kaip surasti jį ar jo palikuonis po tokio ilgo laiko? Vyras paprašė savo draugo Sedriko pagalbos. Šis dirbo mokytoju ir pranaršė visus dokumentus, kuriuos galėjo rasti iš Pirmojo pasaulinio karo laikų. Tačiau paaiškėjo, kad 1914–1918 m. Verdeno srityje žuvo 1200 jaunų vyrų. Kaip surasti reikiamą Leonsą?
Daugelį metų vyrai naršė begaliniuose archyvuose, bet nerado vyro, kurio ieškojo. Praėjo 10 metų ir Lionelis su Sedriku atsisakė savo sumanymo.
2016-ųjų pabaigoje Lionelis sulaukė netikėto telefono skambučio. Tai buvo Kedras. Jis pasakė, kad galbūt kažką surado. Archyvai su karių identifikaciniais numeriais tuo metu vėl tapo prieinami. Du draugai atnaujina paiešką. Galiausiai jie surado vyrą, vardu Achilas Leonsas Burelis. Jis mirė 1916 m. netoli nuo tos vietos, kur buvo rastas žiedas.
Po visų paieškos metų jie pagaliau išsiaiškino. Lioneliui pavyko gauti du galimų palikuonių telefono numerius. Paaiškėjus, kad pirmasis numeris neteisingas, Lionelis paliko pranešimą kitam asmeniui – Alainui Bureliui.
Alainas perklausė pranešimą ir paklausė savo šeimos, ar tuo metu Verdene yra žuvęs kuris nors iš jų artimųjų. Jis nedelsdamas perskambino ir papasakojo Lioneliui visą istoriją.
„Jis man pasakė radęs mano senelio vestuvinį žiedą ir kad, jei norėčiau, galėčiau atvykti jo pasiimti. Negalėjau miegoti. Žinojau, kad mano tėvas niekada nepažinojo savo tėvo, o jo motina po karo turėjo pradėti gyvenimą iš naujo, bet mes apie tai retai kalbėjomės.“
Jis peržiūrėjo senus šeimos dokumentus ir atrado senelių santuokos liudijimą, taip pat Leonso mirties liudijimą. Tada Alainas ir jo šeima nusprendė susitikti su Lioneliu ir Sedriku. Jie palaukė iki rudens, kad pamatytų Verdeną tuo pačiu metų laiku, kaip ir Leonsas. Jie visi kartu nuėjo į vietą, kur 1916 m. vyko mūšis.
Vietos atmosfera ir žiaurus daugelio žmonių likimas privertė nubraukti ašarą.
„Kai pamatai, gerklėje atsiranda gumulas. Mano senelis mirė vietovėje tarp dviejų kaimų, kuriuos karas visiškai sunaikino.“
1916 m. gruodžio 15 d. po ledinės nakties ir snieguoto ryto prancūzai ruošėsi puolimui, bet vokiečiai buvo jam pasirengę. Leonsą Burelį pražudė granata. Kareiviai Albertas Kompruksas ir Emilis Burbonas rado jį negyvą. Oficialiuose dokumentuose teigiama, kad Leonsas Burelis „mirė už Prancūziją 1916 m. gruodžio 15 d., 10:10 val.”
Alainas taip ir negalėjo susitikti su savo seneliu. Tačiau, praėjus 100 metų po jo mirties, jis iš nepažįstamojo gavo vestuvinį žiedą vyro, kuris anksčiau jam buvo tik vardas.
Atkaklios Lionelio ir Sedriko paieškos leido Alainui šiek tiek pažinti senelį, praėjus šimtmečiui po jo mirties. Istorija yra labai liūdna, bet tuo pačiu metu ir graži.
