Nelaimingas šeimyninis gyvenimas. „Su savo žmona susipažinau, kai mums abiem buvo po 20 metų, ir netrukus susituokėme.
Ji niekada nepasižymėjo itin stipria valia, o po to, kai susilaukėme keturių vaikų, kurie dabar jau užaugo ir gyvena savo gyvenimus, ji tarsi visai mane pamiršo.
Be to, bėgant metams pablogėjo jos sveikata, ji turi įvairių negalavimų, kurie riboja mūsų laisvalaikį.
Ji bijo skraidyti, todėl niekada neskrendame atostogauti, jai skauda nugarą, todėl niekada neišeiname pasivaikščioti ar kur nors pavalgyti kartu. O dabar jai prasidėjo menopauzė.
Ji visada kentėjo nuo nuotaikų svyravimų ir visada ginčydavosi su kitais – su kaimynais, draugais ir sūnumi, ir tikėjosi, kad aš būsiu jos pusėje, bet dėl menopauzės, atrodo, viskas dar labiau pablogėjo.
Ji niekada nebūna su manimi nuoširdi, nedžiugina manęs ir aš nejaučiu, kad iš mūsų santuokos aš ką nors gaunu teigiamo.
Jei atvirai, lieku su ja tik iš pasenusio pareigos jausmo ir dėl to, kad palikęs ją sukelčiau didelį sąmyšį mūsų draugų rate.
Bet ar tai pakankama priežastis pasilikti su ja ilgiau?“
