Manau, kad kiekvienas iš mūsų esame girdėję ar liepę vaikams nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis. Bet ką jie turėtų daryti situacijoje, kai jiems gresia pavojus ir jiems reikia svetimo žmogaus, pvz., policininko ar gydytojo, pagalbos? Ši moteris paaiškino, kaip jos požiūris išgelbėjo du sūnus nuo pagrobimo:
„Prieš tris dienas po rytinio dušo pajutau aštrų pilvo skausmą. Skausmas buvo veriantis, bandžiau pasisukti ir susimušiau galvą. Kažkaip pavyko apsivilkti drabužiais ir nuvykti į greitosios pagalbos skyrių.
Vyresniems sūnums liepiau atsisėsti ant suoliuko priešais ligoninę ir laukti kaimyno, kuris turėjo juos nuvesti į mokyklą – mano tėvai, sužinoję, kad važiuoju į ligoninę, paklausė manęs, ar jie galės pasiimti berniukus po mokyklos.
Į ligoninę patekau su savo jaunesniais vaikais ir paaiškėjo, kad kiaušidėje plyšo cista.
Kai grįžo vyresni berniukai iš mokyklos, sužinojau, kad kaimynas labai vėlavo. Paaiškėjo, kad jis jų nepasiėmė – nors kelio trukmė tik 5 minutes. Todėl jie beveik valandą jo laukė priešais ligoninę! Per šį laiką mano sūnūs susidūrė su nemalonia ir pavojinga situacija, apie kurią aš juos daug kartų buvau perspėjusi. Jiems sėdint ant suoliuko, prie jų priėjo keista moteris ir du vyrai ir paklausė, ar berniukai gali eiti kartu į vonios kambarį, kad padėtų įtikinti kitą vaiką, kad išeiti yra saugu. Jie pažadėjo jiems saldumynų. Mano vaikai kelis kartus atsisakė ir tik dėl to nebuvo pagrobti! Laimei, kaimynas po akimirkos atvažiavo ir juos nuvežė į mokyklą. Kai išgirdau šią istoriją, man pasidarė bloga iš baimės.
Tada mano sūnūs man pasakė, kad žino, kad neturėtų kalbėti su tais žmonėmis, nes mes laikomės šeimos taisyklės – mes niekada nekalbame su nepažįstamaisiais. Jie suprato, kad šie žmonės buvo įtartini (kaip mes juos vadiname), nes įprastai suaugusieji neprašo vaikų pagalbos. Juk normalus suaugęs žmogus prireikus kažkokios pagalbos kreipsis į kitą suaugusįjį“.
Berniukas išvengė pagrobimo, nes motina išmokė vienos paprastos taisyklės. Visi turėtų tai perskaityti!
