Helena ir Jurijus Spengleriai buvo kartu nuo tada, kai ėjo į mokyklą. Jie susituokė būdami jauni ir susilaukė trijų nuostabių vaikų.
Bet kai Helena buvo 42 metų – ir buvo jau močiutė – ji vėl pastojo.
Po to, kai pora 18 metų bandė susilaukti daugiau vaikų, jie dabar džiaugėsi ir laukė gimdymo. Laimei, nėštumas praėjo be komplikacijų. Net pagal ultragarso tyrimus niekas iš gydytojų negalėjo nustatyti, kad kažkas negerai. Vis dėlto, maža mergaitė gimė mėnesiu anksčiau.
Ilgai lauktas gimdymas tapo košmaru. Kai mažoji Darina pirmą kartą išvydo dienos šviesą, gydytojai nutilo – ir užuot padėję ką tik gimusį kūdikį į motinos glėbį, pasiėmė jį su savimi. Nepasakė nė žodžio. Kai Helena po gimdymo atgavo jėgas, ji norėjo pamatyti dukrą.
„Ar tu tam esi pasiruošusi?” – tada paklausė slaugytoja.
Darina buvo tokia silpna, kad turėjo gulėti inkubatoriuje. Kai mama priėjo ir pirmą kartą pažvelgė į dukterį, ji apstulbo.
Helena patyrė šoką! Dukros išvaizda nebuvo tokia, kokios ji tikėjosi. Gydytojai jai pasakė, kad Darina gimė su reta genetine liga: Nagerio sindromu, dėl kurio jos veidas deformavosi. Gydytojai nebuvo tikri, ar ji išgyvens pirmąsias savaites ir mėnesius.
Gydytojai pasiūlė motinai palikti mergaitę ligoninėje, tada jie ras jai vietą vaikų namuose – kaip tik tuo metu, kai jos vyras Jurijus atėjo į kambarį pasimatyti su savo dukra.
Kai slaugytoja parodė kūdikį tėvui, Helena bijojo blogiausios reakcijos. Bet tada ji sulaukė visiškai netikėtos vyro reakcijos:
“Tai mūsų miela mergaitė!”
Jis nubraukė ašarą ir pabučiavo savo mažąjį angelėlį.
Net artimiausi poros draugai ir šeima nesupranta jų sprendimo pasilikti Dariną.
“Ji niekada negalės gyventi įprasto gyvenimo!” Jie jiems vėl ir vėl sakė tą patį. – “Ji mirs anksti, tai jus įskaudins!”
Tačiau pora nekreipė dėmesio į kritiką ir nusprendė persikelti į kitą miestą.
Ir priešingai, nei visi tikėjosi, Darina augo vis stipresnė. Ji buvo linksma mergaitė, mėgstanti savo amžiaus vaikus, mėgstanti dainuoti, žiūrėti animacinius filmus, puoštis princesių suknelėmis ir ilgus pasivaikščiojimus su tėvais.
Tačiau kai jie vaikšto, į juos žiūri daug paniekinančių akių, tačiau jie nenori slėptis nuo viso pasaulio. Nors iš tikrųjų, kartais tenka labai nervintis, kai yra sakoma, kad paslėptų savo dukters veidą, bet jie turi tvirtą atsakymą:
„Jei nenorite jos matyti, galite tiesiog nežiūrėti. Nes mums ji tokia yra graži!“
Bet kai Darinai sukako treji metai, jos tėvai turėjo kreiptis pagalbos į visuomenę, todėl jie pradėjo lėšų rinkimą. Kad Darina vėliau galėtų kalbėti ir valgyti tinkamą maistą, reikia atstatyti jos veidą. Pirmoji operacija jau baigta, ir tėvai toliau kovoja už savo dukters ateitį!
Darina yra labai mylima savo šeimos, tačiau vis dar neįsivaizduoja, koks žiaurus ir blogas gali būti pasaulis. Linkime jai stiprybės ir laimės gyvenime, tačiau su tokiais nuostabiais tėvais jai nėra nieko neįmanomo!
