Šiemet mažasis Abelis sutiko savo pirmąsias Kalėdas – ir tai yra tikra pergalė, nes niekas netikėjo, kad jis gali išgyventi!
Charlotte Dunraven ir jos vyrui Caldana Farrelli du kartus buvo siūloma atsisveikinti su sūnumi Abeliu. Mažas kūdikis per trumpą savo gyvenimą jau buvo iškentęs daugiau, nei dauguma suaugusiųjų – per pirmuosius keturis mėnesius jam buvo atliktos dvi kompleksinės operacijos ir 10 kraujo perpylimų! Tačiau jis pasirodė esąs tikras kovotojas, nustebinęs ir savo šeimą, ir gydytojus – Abelis išgyveno, priešingai, nei prognozavo gydytojai!
Abelis gimė 2020 metų sausio mėnesį, 24 savaičių amžiaus, ir svėrė tik 424 gramus. Jo motinai Charlotte buvo diagnozuota sunki preeklampsija ir HELPP sindromas – retos nėštumo komplikacijos, dėl kurių reikia skubiai gimdyti. Priešingu atveju, gali mirti ir motina, ir vaikas.
Kūdikis buvo toks silpnas, kad net nebuvo parodytas motinai, iškart buvo išsiųstas į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. O Charlottei buvo dirbtinai užmigdyta ir miegojo dvi dienas, kol gydytojai bandė stabilizuoti jos spaudimą ir vidaus organų darbą.
Moteris pirmą kartą per telefono ekraną pamatė savo vaiką, o kitą dieną gydytojai pasakė, kad jai reikia su juo atsisveikinti, nes Abelio plaučiai buvo pripildyti kraujo ir jis gali mirti. Šiaip ne taip Charlottė pateko į vaikų intensyviosios terapijos skyrių, laikydama ranką ant cezario pjūvio rando, ir pamatė inkubatoriuje gulintį sūnų, prijungtą prie dešimčių vamzdelių.
„Mano širdis buvo sudaužyta. Vis dar suvirpu prisimindama tą akimirką…“, – sako Charlotte.
Abelis „neišlaikė“ deguonies kiekio kraujyje, o tai lėmė galimą smegenų pažeidimą. Kunigas atvyko į ligoninę krikštyti vaiko ir perskaityti maldų. Tačiau Charlotte atsisakė jo paslaugų – jautė, kad jos sūnus nemirs! „Metai prieš tai aš praradau savo kūdikį 17 nėštumo savaitę. Abelis mums tapo dangaus dovana! Ir žinojau, kad jis manęs nepaliks, – sako Charlotte. – Jis kovojo už gyvenimą, aš tai mačiau. Net ir su didžiausia migdomųjų doze jis vis tiek pajudino kojytes.“
Iš tiesų, po kelių dienų berniukas pradėjo sveikti! Bet tada šeima sulaukė naujo smūgio: kūdikio plaučiai atsisakė, o gydytojai vėl ėmė įtikinėti tėvus atsisveikinti su sūnumi. Charlottė jautėsi beviltiškai ir verkė, jausdamasi visiškai bejėge.
Ji atsistojo už stiklinės pertvaros ir maldavo Abelio kovoti. Jis išgirdo jos prašymus ir vėl pradėjo kvėpuoti. Kitas atokvėpis, ir vėl bloga žinia: berniukas patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis, kuris galėjo sukelti rimtų pasekmių, įskaitant cerebrinį paralyžių.
Bet Abelis vis tiek nepasidavė! Jis išgyveno, kvėpavo ir kovojo! O šalia jo buvo mama, kuri kiekvieną dieną ateidavo į ligoninę ir meldėsi už savo sūnų. Nepaisant gydytojų prognozių, stebuklas ir vėl įvyko! Smegenų hematoma smegenyse išsisprendė be pasekmių, o širdies yda užgijo savaime, be operacijos.
Pirmieji keturi berniuko gyvenimo mėnesiai buvo tarsi sūpynės. Pirmiausia jis pradėjo sveikti, paskui vėl nuslydo į bedugnę. Lėtinė pneumonija, neišnešiotų kūdikių retinopatija, dėl kurios reikėjo operacijos, delno dydžio kirkšnies išvarža – vaikas išgyveno tikrą pragarą, vos pradėjęs savo gyvenimą.
Tik šių metų gegužę tėvai galėjo parsivežti namo savo sūnų – savo mažąjį kovotoją, kurį gydytojai ne kartą vadino „medicinos stebuklu“. Nepaisant visų prognozių, jis viską ištvėrė ir išgyveno! Gruodžio mėnesį kūdikis sutiko savo pirmąsias Kalėdas. Žvelgdamas į mažą besišypsantį berniuką, niekas net negali pagalvoti, kad jis ne kartą buvo ant mirties slenksčio.
Atsidėkodama gydytojams, Charlotte surengė savanoriškų aukų rinkimą per sutelktinio finansavimo platformą Šiaurės Mančesterio bendrosios ligoninės naujagimių intensyviosios terapijos skyriui, ir iki šiol jai pavyko surinkti beveik 2 tūkstančius svarų (apie 2200 eurų).
„Toks yra mano būdas pasakyti„ ačiū“ už viską, ką gydytojai ir slaugytojai padarė dėl mano berniuko ir kitų vaikų, kad rūpinasi mažaisiais pacientais, kad jie laikinai pakeičia mamas ir tėčius, kai jie negali būti šalia“, – sako Charlotte.
