Tai pasakojimas apie paauglius iš vienos JAV vidurinės mokyklos. Jie papasakojo mokyklos virėjai viską, ką apie ją galvoja. Moteris negalėjo sutramdyti emocijų ir apsiverkė.
Mokiniai paprašė ponios Lynch padėti jiems su jų maisto projektu. Tačiau virėja nė neįtarė, kad prašyme buvo užslėpta staigmena.
Grupė nuostabių mokyklos mokinių norėjo parodyti savo dėkingumą ir meilę moteriai, kuri kiekvieną dieną stengiasi, kad maistas mokyklos valgykloje būtų kuo skanesnis. „Dude Be Nice“ projekto metu studentai sugebėjo paruošti unikalią staigmeną šiai darbščiai moteriai. Ji yra ne tik žmogus, kuris ruošia patiekalus, ji yra ir mokinių draugė.
Studentai sienas apdengė plakatais, kuriuose rašoma: „Dude Be Nice“. Žinoma, Lynch neturėjo nė minties, kad visi ruošia vakarėlį būtent jai.
Paprastai ji rūpinasi mokiniais ir rūpinasi, kad jie gautų gerą, sotų maistą, ir taip pat pataria jiems, kai tik šiems prireikia pagalbos. Tačiau šį kartą ji atsidūrė dėmesio centre.
Mokiniai sutarė, kad paruoš moteriai jos mėgstamiausią vakarienę – vietinius patiekalus ant grotelių. Juolab, kad visi surengė dar vieną ypatingą dovaną – dovanų kortelę, į kurią įnešė lėšų, kad Lynch galėtų aplankyti savo sergančią motiną, kuri gyvena apie 3000 km nuo moters gyvenamosios vietos.
Moteris liko sujaudinta iki ašarų.
Nepatikėsite, ką 98-erių senolė daro, kad pamirštų vienatvę!
Mary Tony yra 98 metų senolė. Ji gyvena viena ir labai nerimauja dėl užplūstančio vienatvės jausmo. Štai, ką ji daro, kad su juo kovotų.
Kiekvieną dieną nedidelis autobusas sustoja prie Mary durų, o vairuotojas pakviečia moterį į vietos senjorų centrą. Ten ji kelioms valandoms gali pamiršti savo niūrią kasdienybę. Vieną dieną ten atvyko fotografas ir įamžino, ką veikia senoliai.
Centras stengiasi, kad senoliai ten gerai praleistų laiką.
„Aš visada tikiuosi, kad, jei kitą dieną seneliai negrįžta, nes jų nebėra, paskutinė jų diena buvo kupina džiaugsmo,“ – sako senjorų centre dirbanti moteris.
Paklausta, kodėl, jos manymu, jų darbas svarbus, moteris atsako:
„Nes senoliai nusipelno bent akimirkos pramogų. Jie nedaug kuo skiriasi nuo tada, kai buvo jaunesni.“
Kai autobusas atvyksta paimti senjorų namo, Mary akyse galima pamatyti liūdesį, nes ji namuose būna viena.
„Ką aš galiu daryti? Kur aš galiu eiti? Aš viena. Gerai nematau. Gerai negirdžiu. Retai matau savo anūkus, jie visi turi savo šeimas,“ – pasakojo ji.
Senjorų centras yra šviesioji nuobodaus jos gyvenimo vieta:
„Negaliu sulaukti rytojaus, nes tada galėsiu ten grįžti. Man ten labai patinka. Bet šeštadienį ir sekmadienį esu visiškai viena.“
Tai, ką ji daro, kad išgyventų šias dvi begalines dienas, ją labai slegia:
„Aš po vieną paimu lapelius ir juos plėšau. Tada juosteles suspaudžiu į mažus gabalėlius ir dedu į maišą, paskui į krepšį,“ – pasakoja graudžiu balsu. „Turiu ką nors daryti, antraip išprotėsiu.“
Kai centro darbuotoja atėjo aplankyti Mary ir sužinojo, ką ji veikė savaitgalį, jai byrėjo ašaros:
„Kai baigiu darbą ir grįžtu į savo gyvenimą, niekada nesusimąsčiau, ką veikia senoliai, būdami vieni. Mary niekada nesiskundė mano akivaizdoje. Dabar matau, kaip sunku ir ką reiškia tikroji vienatvė.“
Po centro darbuotojos vizito Mary be galo laiminga.
„Myliu tave, kad atėjai. Tai išgelbėjo mano dieną. Ir niekada to nepamiršiu,“ – sakė senolė.
Mary dėmesys, bučiniai ir apsikabinimai yra verti daugiau nei kas nors kitas. Dabar ji žino, kad nėra viena, ir kad yra žmonių, kurie ją myli ir gerbia. Ši istorija primena, kad niekas neturėtų būti užmirštas, vien dėl to, kad jis senas.
