Nėra žmogaus, kuris bent retkarčiais nejaustų pavydo kitiems. Iš kur ir kodėl kyla pavydas? Kuo skiriasi „juodas“ ir „baltas“ pavydo tipai?
Iš tikrųjų pavydas yra skausmas, atsirandantis reaguojant į kito laimę, džiaugsmą, sėkmę. Kitas žmogus kažką turi, o aš – ne. Šį nemalonų jausmą lydi nerimas, nusivylimas, neteisybės jausmas. Jis turi daug atspalvių ir priemaišų.
Pavydo pobūdis
Šis jausmas gimsta iš nesąmoningo poreikio ką nors gauti, kažką turėti. Žmogui atrodo, kad tai neįmanoma, ir jis randa išeitį – „nuvertinti“ kitą žmogų. Palyginęs save su pavydo objektu, žmogus jaučia, kad pralaimi, patiria skausmą dėl nesėkmės ir nepasitenkinimo. Pavydas palengvina šį skausmą, nuramina: „Tai ne aš nevykėlis, tai jiems kažkas ne taip“. Grėsmė save nuvertinti verčia mus gintis.
Manoma, kad pavydas yra socialinis reiškinys, jį galima pastebėti vaikuose nuo maždaug dvejų metų. Jis kyla vykstant socialinei sąveikai. Nėra pavydo objekto – nėra ir paties pavydo.
Paprastai mes pavydime ne tiems, kurie yra nepasiekiami. Pavydas skirtas tiems, kurie yra arti, kuriuos galima pamatyti: kaimynams, draugams, artimiesiems, kolegoms. Yra parašyta romanų apie brolių ir seserų pavydą. Pasakojimų apie senstančios motinos pavydą jaunai dukrai.
Dažnai pavydime to, kas laikoma „šauniu“, siejama su maloniomis emocijomis, nors iš tikrųjų mums to gali ir nereikia. Pavyzdžiui, prabangi jachta. Mes galime pavydėti jos savininkui, bet jei geriau pagalvosime, kam mums jos reikia?
Pasaulis yra nesąžiningas ir socialinė nelygybė yra tvirtas pagrindas pavydui. Kažkas gimė pasiturinčioje šeimoje, o kažkas vargingesnių žmonių šeimoje. Sunku abejingai žiūrėti į bendraamžį, kuriam tėvai sudarė patogias sąlygas tobulėti.
Kitų žmonių gyrimasis savo pasiekimais dažnai išprovokuoja pavydą. Šiandien ši tema tampa vis aktualesnė dėl socialinių tinklų.
Apsauga nuo pavydo
Kodėl mums nemalonu ir net baisu, kai pavydime? Ką daryti, jei pavydus žmogus yra kolega, giminaitis, draugas ar net sutuoktinis? Kada reikėtų saugotis ir ką nors daryti?
Mes bijome prarasti tai, ką turime. Kuo daugiau turime, tuo labiau bijome. Ir ši baimė pateisinama: yra daug atvejų, kai pavydūs žmonės keršija.
Vienas iš būdų išeiti iš situacijos yra suteikti sau teisę daryti klaidas, nulipti nuo pjedestalo, apriboti bendravimą su pavydžiais žmonėmis ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Jei artimieji, kuriems svarbu palaikyti ryšį, pavydi, kalbėkite su jais atvirai. Nepulkite kaltinti: papasakokite jiems savo jausmus, išsiaiškinkite, ko būtent mylimasis pavydi. Taip pat pagalvokite, ar patys neišprovokuojate pavydo. Tokiu atveju verta mažiau rodyti savo pasiekimus ir grožėtis savo sėkmėmis šio žmogaus akivaizdoje.
Kodėl „juodas“ pavydas yra pavojingas ir kodėl mums reikia „balto“?
Vienas jų yra nuodai, o kitas – šaltinis. Kodėl reikia pavydo? Ši emocija padeda įgyvendinti savo poreikius, norus ir siekius. Jei kažkam pavydžiu, tai yra proga užduoti sau klausimus: ko pavydžiu, kas trukdo man gauti tai, ko noriu.
Pavydas būna skirtingų „spalvų“ ir „skonių“. Kai kurios jo rūšys mus naikina, kitos skatina konkurenciją ir verčia siekti naujų laimėjimų. Kai mus paveikia destruktyvus pavydas, esame pasirengę naikinti, ištrinti nuo žemės paviršiaus objektą, sukeliantį skausmą. Kito nelaimė yra proga džiaugsmui. Šis jausmas pavojingas ne tik pavydo objektui, bet ir žmogui, kuris pavydi. Jį įveikia neapykanta, visas jo dėmesys nukreiptas ne į save, o į kitą.
Būna ir žalio pavydo. Pavydus žmogus negali gyventi taikiai, jei kas nors turi daugiau materialinių turtų. Tai nėra toks destruktyvus jausmas kaip juodas pavydas, tačiau irgi trukdo žmogui judėti pirmyn.
Baltas (konstruktyvus) pavydas rodo džiaugsmą dėl kitų sėkmės, susižavėjimą. Tokiu atveju nėra noro pakenkti. Ryškus pavydas yra atviras, jis nevalgo iš vidaus. Pavojingesnis yra tamsus, paslėptas pavydas. Toks žmogus ėda save iš vidaus, prisiima aukos vaidmenį arba aktyviai stebi pavydo objektą, diskutuoja, komentuoja. Tai ypač pastebima socialiniuose tinkluose.
Konstruktyvus pavydas šaukia: „Noriu, kad mane išmokytum!“ Destruktyvus sako: „Jūs neturite teisės būti geresni už mane, jūs pavogėte mano sėkmę!“
Pavydas gali būti paverstas tramplinu į asmeninį augimą. Jis padeda mums įgyvendinti savo norus. Kartais verta prisipažinti, kad pavydime, ir paprašyti, kad mus išmokytų, pasidalintų receptu, patarimais, patirtimi, palaikymu.
