Izraelio menininkė Sigalit Landau mėgsta žaisti su druska savo mene. Geriausias būdas gauti druskos? Negyvoji jūra, žinoma. Negyvoji jūra yra užpildyta maždaug 37 trilijonais tonų druskos, ir tai įkvėpė Sigalitą, nes ji dar maža matė jūrą iš savo vaikystės namų. Dabar ji naudojasi žymiąja jūra, kurdama savo nuostabiausią meno kūrinį: būtent vestuvinę suknelę.
Nors Landau pati nesiuvo suknelės, ji leido Negyvajai jūrai drabužį paversti kažkuo ypatingu. Planas buvo dvejus metus palikti suknelę po vandeniu ir tada pažiūrėti, kas bus su suknele. Projektas vadinosi „Druskos nuotaka“.
Bet tai nebuvo bet kokia vestuvinė suknelė, tai buvo suknelė, turinti ypatingą reikšmę Landau. Ne, tai buvo nei jos motinos ir net ne jos pačios suknelė – iš tikrųjų tai buvo suknelė, kurios niekas iš jų nedėvėjo. Tai buvo suknelė, kurią 1920-aisiais vilkėjo vietinė aktorė, o šios aktorė vardas nežinomas.
Tai gali pasirodyti keistas dalykas, tačiau priežastis, kodėl ji pasirinko tą suknelę, buvo ypatinga! „Druskos nuotaka“ įkvėpė 1916 m. pjesę „The Dybbuk“. Spektaklis pasakoja apie jauną moterį, susižadėjusią su turtingos šeimos vyru, bet kurią persekioja mirusio mylimojo vaiduoklis.
Spektaklis taip sujaudino Landau, kad ji nusprendė pasisemti įkvėpimo iš spektaklio siužeto. Todėl taip pat buvo naudojama panaši suknelė, kokia buvo naudojama spektaklio „ The Dybbuk“ pastatyme 20-ajame dešimtmetyje, ir suknelė buvo įmerkta į Negyvąją jūrą.
Landau grįždavo kas tris mėnesius, norėdama pamatyti, kaip vyksta suknelės procesas ir kaskart suknelė darėsi vis labiau kitokia, kaip ji ir įsivaizdavo. Palaipsniui druska kaupėsi ir augo aplink suknelę, paversdama ją vis stebuklingesne!
„Per daugelį metų, vis daugiau ir daugiau sužinodavau apie šią keistą vietą, kuri yra Negyvoji jūra“, – sako ji. „Mūsų laukia tiek daug magijos: nauji eksperimentai, idėjos ir supratimas. Tai tarsi susitikimas su kitokiu laiko supratimu, kita logika, kita planeta.“
Po dvejų metų ant suknelės susikaupė tiek daug druskos, kad ją bandant iškelti iš jūros, ji buvo labai sunki.
Tačiau projektas buvo vertas visų pastangų. Landau sako:
„Atrodo, kad kaip sniegas, kaip cukrus, kaip pati mirtis, kietos ašaros, tai tarsi balta vandens ir ugnies antklodė kartu sudėjus“.
Ką manote apie šį meno projektą?
Dalinkitės šiuo straipsniu su draugais „Facebook“ tinkle!
