Šunys yra tarsi angelai, kurie buvo atsiųsti į Žemę, kad parodytų mums, jog šiame nuostabiame pasaulyje tikrai yra kai kas iš tiesų labai gero. Tarp visų šių karų ir neapykantos, mūsų mylimi geriausi draugai visada pasiruošę mus saugoti ir mylėti, ypač, kai mums būna bloga diena.
Šunims nesvarbu, kiek mes turime pinigų, kokiu automobiliu važinėjame ar kokius drabužius dėvime – šunys myli besąlygiškai. Šunims blogiau būna tik tada, kad jie būna tik maža mūsų gyvenimo dalis, o juk mes esame visas jų pasaulis. Kai gyvenimo pabaigoje pateksime į dangų, iš karto suprasime, kad esame tinkamoje vietoje, nes prieš susitikdami su savo šeima ir draugais, pirmiausia mus pasitiks mūsų kompanionai – šunys.
Žemiau esantis eilėraštis pasirodė „Chicago Tribune“ ir jį parašė nuostabi rašytoja Beth Norman Harris, kuri, reaguodama į mylimo augintinio netektį, nusprendė apie tai parašyti. Nors mes visi jaučiame skausmą ir liūdesį dėl mylimo numylėtinio netekties, iš tiesų, ji puikiai iliustravo šią savo netektį eilėraštyje „Šuns malda“.
Skirkite šiek tiek savo laiko ir perskaitykite šį gražų eilėraštį. Taip pat prašau pasidalinti juo su visais, kurie patiria skausmą ar neteko savo geriausio draugo. Tikimės, kad jis padės jums ar jūsų draugams išgyventi šį didžiulį liūdesį.
„Elkis su manimi maloniai, mano brangus drauge. Pasaulyje negali būti didesnio dėkingumo už gyvenimą, kurį davei man tu ir tavo mylinti širdis“.
„Nenuvertink manęs ir nenaudok smurto prieš mane. Jei tu mane ir primuštum, aš vis tiek laižyčiau tavo ranką, bet, prašau, to nedaryk. Turėdamas kantrybės ir supratimo, tu mane išmokysi naujų dalykų daug greičiau“.
„Kalbėkis su manimi dažniau, nes man tavo balsas yra pati mieliausia muzika pasaulyje. Juk tu gali pamatyti, kaip aš vizginu uodegą, kai kalbiesi su manimi“.
„Kai šalta ir drėgna, prašau, parvesk mane namo… Nesitikiu didelės prabangos, tiesiog noriu, kad būtų šilta. Tačiau jei tu nebūsi namuose, aš mieliau eisiu šalia tavęs šalčiausiu oru, nei gulėsiu ant minkštos pagalvės. Tik su tavimi jaučiuosi laimingas“.
„Nepamiršk, kad reikėtų, jog mano dubenėlyje visada būtų pilna gėlo vandens. Juk aš nepasakysiu, kai esu ištroškęs, todėl, prašau, pasirūpink manimi. Taip pat nepamiršk manęs pamaitinti, kad turėčiau jėgų stovėti šalia tavęs, būti tavo džiaugsmu ir apsaugoti tave, kai to prireiks“.
„O jei susirgsiu, prašau manęs nepalikti… Vietoj to, stipriai apkabink mane ir padėk man patekti į kitą pasaulį. Ir aš išeisiu žinodamas, kad paskutines savo gyvenimo akimirkas praleidau saugiausioje Žemės vietoje – tavo rankose“.
