Šuo yra ištikimiausias žmogaus draugas, todėl jo praradimas kiekvienam šeimininkui yra labai skaudus ir sunkiai pakeliamas. Vis dėlto, norėtumėme pasidalinti išmintingais Ernesto Montague žodžiais, kuriuos jis paskelbė „DogHeirs“ portale.
Šiuos žodžius Enestas parašė po savo augintinio netekties. Visą gyvenimą jo šuo tiesiog dievino ilgus pasivaikščiojimus, ir net tuomet, kai dėl prastos savijautos keturkojui tekdavo stabtelėti kas penkis metrus, jo akys tiesiog degė noru toliau tęsti kelionę.
„Nors neseniai netekę savo augintinio galbūt su manimi nesutiks, tačiau vis tiek norėčiau jums kai ką pasakyti. Šunys niekada nemiršta. Jie tiesiog nežino, kaip tai padaryti. Taip, jie sensta, o jų sveikata tampa vis prastesnė. Jie vis tiek nori eiti pasivaikščioti, ir visai nesvarbu, kad jų seni kaulai nebepajėgia pakelti įprasto krūvio. Net ir tada, jei šuns kojos nebeklausys, jis vis tiek norės eiti.
Pasivaikščiojimas jam yra viskas: tai – ištisos kvapų simfonijos. Kvapų pasaulyje šuo gali išsiaiškinti, kur ką tik buvo katė, kur tebėra maisto likučių, ir t.t. Pasivaikščiojimas su savo šeimininku šuniui yra visas pasaulis, ir čia tikrai nėra vietos jokiai mirčiai.
Net ir tada, jei jūs manote, kad jūsų šuo mirė, tai nėra tiesa. Jis tiesiog užmigo jūsų širdyje. Būdamas kartu su jumis jis nuolatos vizgina uodegą, ir būtent todėl jūsų akys prisipildo ašarų. O jūsų šuo… Jis tiesiog nori pasakyti, kad suteikėte jam geriausią vietą poilsiui – savo širdyje.
Po kelerių metų keturkojo miegas taps kietesnis ir gilesnis, todėl ir ašarų bus mažiau. Jis buvo puikus šuo, kaip ir jūs buvote puikus šeimininkas.
Man gaila žmonių, kurie neturi šunų, miegančių jų širdyse. Jie praranda tiek daug… O dabar atleiskite, man reikia paverkti”.
