Jis įėjo į koridorių ir sustojo. Gydytojai net ne iš karto suprato, kad šuo neturi šeimininko.
Veterinarijos gydytojo Igorio Holando darbo diena atrodė įprasta. Tai, kas įvyko vėliau, taip pat atrodė įprasta: į veterinarijos klinikos vestibiulį įėjo šuo.
Jis priėjo prie registratūros ir tyliai stovėjo, tarsi laukdamas, kol kas nors jį pakvies. Klinikos darbuotojai iš pradžių nesistebėjo – jie paprasčiausiai apsižvalgė, ieškodami paklusnaus šuns šeimininko.
Tačiau savininko niekur nebuvo. Šuo atėjo vienas! Atidžiau įsižiūrėję gydytojai ir slaugytojai suprato, kad šuo jau seniai buvo benamis. Jis atrodė neprižiūrėtas, o ant kaklo turėjo gilią žaizdą.
Šuo tarsi žinojo, kur kreiptis pagalbos, ir, žinoma, veterinarai negalėjo nepastebėti maldaujančio pagalbos šuns žvilgsnio.
Žinoma, šuniui nebuvo paskirtas vizitas, tačiau daktaras Holanda nusprendė perkelti kitus, ne tokius skubius pacientus, kad padėtų vargšui šuniui.
Veterinaras pakvietė pacientą į kabinetą ir pasodino jį ant stalo, kad apžiūrėtų. Jis ir slaugytoja iš pradžių atliko bendrą paciento būklės įvertinimą, o paskui sutvarkė žaizdą, o visą tą laiką benamis šuo elgėsi nepriekaištingai.
Žaizda buvo išvalyta ir susiūta, bei suleisti antibiotikai. Tačiau to nepakako, šuo turėjo būti atidžiai stebimas ir jam reikėjo laiko atsigauti.
Tačiau daktaras Holanda negalėjo pamiršti paciento pasitikėjimo, kuris jį asmeniškai pasirinko savo gydytoju. Veterinaras nusprendė šunį laikyti klinikoje visą gydymo laiką.
„Man didelė garbė, kad galiu padėti”, – sakė Holanda. „Dievas atvedė šį gyvūną į mano kliniką, kad galėčiau juo pasirūpinti.“
Dr. Holanda tikisi, kad šuns sprendimas atvykti į kliniką, iš tiesų, pakeis jo gyvenimą, kad jis čia ne tik bus gydomas, bet ir suras naujus namus.
Toks didelis, protingas ir gerai išauklėtas šuo tikrai nusipelnė geresnio gyvenimo! Veterinaras tikisi, kad šio benamio šuns vienišas gyvenimas pagaliau baigėsi.