Uždarytas dėžėje ir paliktas atvirame lauke mažasis Charlie neturėjo jokių šansų išgyventi.
Šis mielas šuo buvo įkalintas dėžėje. Nors jis bandė pragraužti išėjimą viršuje, tačiau tam jam neužteko jėgų.
Kai šuo jau buvo praradęs viltį išgyventi, tėvas ir sūnus jį rado ir išgelbėjo.
Šaltą lietingą sausio dieną Bretas Winingaras ir jo sūnus Zachas važiavo motociklais netoli Litl Roko, Arkanzaso valstijoje. Pakeliui jie pamatė dėžę, kurią atvirame lauke dalinai dengė piktžolės.
„Kažkas privertė mus sustoti ir patikrinti dėžę. Tai, ką radome, buvo be galo baisu…“ – savo svetainėje rašo tėvas Bretas.
Jis teigė, kad šuo turėjo nubrozdinimus ant galvos, stuburo, šlaunų ir kojų. Dėl nuolatinio sąlyčio su nešvarios dėžės vidumi šuniui atsivėrė daugybė žaizdų.
Nėra žinoma, kiek laiko šuo buvo įkalintas dėžėje, tačiau manoma, kad tai truko ganėtinai ilgai. Šuns nagai buvo įaugę, todėl jis negalėjo vaikščioti. Bretas teigia, kad šuo buvo ganėtinai ilgai įkalintas, nes per šį laiką jis bandė prasigraužti išėjimą viršuje. Tikėtina, kad jį kankino ne tik alkis, bet ir klaustrofobija.
Išgelbėjimas
Kadangi jiedu keliavo motociklais, nebuvo galimybės saugiau transportuoti šuns.
Vis dėlto, jie taip pat nenorėjo vėl uždaryti šunį į dėžę, todėl jie nusprendė grįžti namo ir atvykti atgal sunkvežimiu. Jie tikėjosi, kad šunį ras ten, kur ir paliko.
Turėdami aišku planą, jie vyko namo, tačiau pakeliui pritrūko degalų, todėl jie šiek tiek uždelsė.
Grįždami atgal jie nepuoselėjo didelių vilčių, kad šuo vis dar bus ten.
„Nustebau, kai pamačiau, kad jis buvo prisiglaudęs prie to paties daikto, kuris neseniai buvo jos kalėjimas, ir pajutau, kad mano širdis suglebo, kai jis nejudėjo mums artėjant“. Bretas tęsia: „Buvau tikras, kad pavėlavome. Bet tada išgirdau beveik negirdimą urzgimą ir pagalvojau: „Jei turi pakankamai jėgų urgzti, turi pakankamai jėgų gyventi“.
Švelniai įsodinę šunį į sunkvežimį, Bretas ir Zachas parsivežė šunį namo, kur jis prisijungs prie šeimos ir šunų būrio.
Šuniui buvo suteiktas Charlie Bravo vardas (pagal „Honda CB“ motociklų pavadinimą, kuriais jiedu važiavo tą dieną, kai jį rado).
Netrukus šuo tapo tikru gražuoliu. Taip pat ėmė skleistis ir jo charakteris.
Charlie Bravo buvo išgelbėtas 2015 m., o po daugelio metų jis vis dar gyvena geriausią savo gyvenimą! Jis leidžia dienas bendraudamas žmonėmis, žaisdamas su kitais šunimis ar jaukiai įsitaisydamas lovoje. Jis niekada nebebus užrakintas dėžėje.
Bretas tikisi, kad šio šuns istorija įkvėps kitus žmones. „Kai mes jį radome, Charlie buvo paliktas dėžėje. Iš jo buvo likę vien oda ir kaulai. Charlie šiandien yra gražus, laimingas ir žydintis šuo. Jis mums primena, kad pagelbėdami kitiems galime sukurti tikrus stebuklus“.
Istorijas apie skriaudžiamus augintinius visada sunkiausia skaityti ir rašyti. Esame labai dėkingi, kad ši istorija turi laimingą pabaigą ir kad Charlie Bravo tapo mylimu šeimos nariu.
Pasidalinkite komentaruose, ką manote apie šią įkvepiančią istoriją!
