Gana dažnai girdime: „Negalima garsiai sakyti savo norų, kitaip jie neišsipildys“, „Tai, kas svarbu, negalima sakyti garsiai, kitaip tai nugirs pikti žmonės“ ir panašius posakius, kad dėl tam tikrų priežasčių verta nutylėti tai, kas sumanyta. Su kuo jie gali būti susiję?
Pirmoji ir akivaizdžiausia priežastis yra žmonių pavydas. Niekada negali žinoti, kieno ausys nugirs šią informaciją, kam tai sukels pavydą, kam – pyktį, nes kartu su jūsų noru, kad viskas pasisektų, kosmose pasirodo ir kito žmogaus noras, kuriuo norima, jog būtų atvirkščiai. Todėl geriau atskleisti savo planus tik tiems ir diskutuoti tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite šimtu procentų.
Antroji priežastis yra ta, kad kiekvienas ištartas žodis išleidžiamas į pasaulį ir gali patirti bet kokį virsmą. Jam įtaką daro šimtai veiksnių ir, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad noras išsipildė, bet ne tokiu būdu, kokio norėta. Arba sulaukiama grįžtamojo ryšio, kai kiti ima komentuoti, kaip geriau tai padaryti, kada atlikti ir t. t. Taip tai, kas sumanyta, transformuojasi ir įgyja kitokią formą, nei norėjo autorius.
Žinoma, visi šie veiksniai ir tai, ar labai destruktyvūs jie bus, priklauso nuo paties žmogaus pasitikėjimo savimi. Jei nekyla abejonių dėl savo noro, tada pavydas aplenks, o visi neigiami komentarai neturės svorio. Jiems tiesiog bus parengtas atsakymas ir jie tik sustiprins plano įgyvendinimo tikimybę.
Be to, yra praktika, tiesiogiai priešinga šiam prietarui, t. y. parodyti pasauliui savo norą, garsiai pasakyti, ką galvojate. Todėl norint sėkmingai įgyvendinti planus, geriau laikytis tokios taisyklės: jei kyla abejonių, baimių ir netikrumo dėl to, kas buvo sumanyta, kad tai apskritai įmanoma, geriau tylėti. O jei neabejojama, balsu ginkite savo nuomonę.
