Papasakosime jums dviejų jaunų žmonių istoriją. Ala ir Dima buvo kartu nuo mokyklos. Deja, Dimos mamai iš karto nepatiko būsima marti. Ji visais įmanomais būdais stengėsi atgrasyti sūnų nuo artėjančių vestuvių, patikindama, kad jis per jaunas, o tokių kaip jis Ala turės dar daugybę. Laimei, Dima nekreipė dėmesio į savo mamos žodžius. Įsimylėjęs vyras buvo pasiruošęs viskam, todėl jie su Ala pereidavo visas juos ištikusias kliūtis. Šventės dieną nuotaka, nukentėjusi nuo savo uošvės, nusprendė pasakyti jai skirtą tostą.
Nuotaka kalbėjo drąsiai: „Tatjana Anatoljevna, noriu pakelti šią taurę jūsų sveikatai. Mes jums daug skolingi. Jūs darėte viską, kad sugadintumėte mūsų santykius: net kėlėte ginčus su savo kaimynais, skleidėte gandus, ginčijotės su mumis, bandėte atkalbėti Dimą nuo vestuvių ir net iškilmingoje ceremonijoje atėjusi apsirengusi balta suknele ir ašarojančiomis akimis.
Dėl jūsų elgesio mes tik sustiprėjome. Mūsų meilė kiekvieną kartą vis stiprėjo ir augo. Ačiū jums už tai.“ Salėje įsiviešpatavo tyla. Kai Ala baigė sakyti tostą ir visi ieškojo akimis Dimos mamos, paaiškėjo, kad moteris jau spėjo palikti šventę.
Būdami svečiai šiose vestuvėse ir matydami nuoširdžias, meilės kupinas jaunų žmonių akis, turbūt kiekvienas sau pažadėtumėme, kad niekada netapsime trukdžiu kitų žmonių santykiuose. Atminkite, kad tikrosios meilės negalima sugriauti. Būkite tolerantiški, mylėkite ir būkite mylimi.
