„Mano vidinio skausmo šauksmas buvo giliai manyje, nes žinojau, kad privalau tylėti“, – sako Michelle. Kai šešiolikmetė Michelle Pearson pažvelgė į savo mažąjį sūnų jo krikštynų dieną, jos veidas spindėjo iš pasididžiavimo ir meilės.
Tačiau tai tik viena iš nedaugelio nuotraukų, kurias ji turi su savo kūdikiu. 1972 metų Valentino dieną, praėjus vos keturioms savaitėms po gimimo, berniukas, kurį ji pavadino Timothy Peter, buvo priverstinai paimtas iš jo motinos dar esant vaikų globos namuose ir atiduotas įvaikinti.
Michelle, kuriai dabar 67 metai, yra viena iš maždaug 180 000 moterų Jungtinėje Karalystėje, kurios buvo priverstos atiduoti savo kūdikius įvaikinimui nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų, kai buvimas nesantuokine motina vis dar buvo labai stigmatizuojamas visuomenėje.
Michelle iš Hampshire sako, kad trauma dėl atimto kūdikio paveikė kiekvieną jos gyvenimo sritį ir ji iki šiol kenčia nuo potrauminio streso sindromo.
Nors ji vėl susitiko su sūnumi, kai jam buvo 28-eri, jiems reikėjo įveikti tą jausmą, kad jie yra visiškai svetimi žmonės, ir dėl to ji net praleido jo vestuves.
„Visi sutelkia dėmesį į įvaikinimo laikotarpį ir į tai, koks tai buvo traumuojantis įvykis, bet aš su tuo gyvensiu visą likusį gyvenimą“, – sakė ji laikraščiui „The Sun“. „Be to, kad praradau savo kūdikį, iš manęs taip pat buvo atimtos visos brangios motinos ir vaiko buvimo kartu akimirkos – jo pirmieji žodžiai, žengiami nedrąsūs žingsniai, pirmoji diena mokykloje, būtinybė jį apkabinti, kai jam reikėjo motiniškos šilumos, galimybė pabučiuoti jo vaikystės žaizdas ir mėlynes, teisė stebėti ir nukreipti savo sūnų, kai jis judėjo paauglystės keliais ir augo.
Tos brangios akimirkos ir visos kitos nuostabios akimirkos tarp motinos ir vaiko, augančių kartu, prarastos visiems laikams.“
