Kodėl tiek daug kartų įsimylime? Ką daryti, jei žinome visiškai kitokių pavyzdžių? Ir kuri meilė laikoma stipriausia?
Kiek kartų žmonės įsimyli?
Visiems yra gerai žinomi Didžiosios Britanijos mokslininkai atliko tyrimą: apklausė 3000 vyrų ir moterų, kurių amžiaus vidurkis buvo 37 metai, ir pateikė įdomią išvadą.
Žmogus per savo gyvenimą gali turėti rimtų santykių 5 kartus, bet įsimylėti gali tik tris kartus. Ir būtent trečią kartą dauguma tiriamųjų pajuto stipriausius ir giliausius jausmus.
Kodėl taip nutinka?
Pirmoji meilė dažniausiai įvyksta labai jauname amžiuje. Ji būna ryškiausia ir įsimintiniausia: juk ji – pirmoji! Žmogus dar tik susipažįsta su savo jausmų pasauliu ir pačiu savimi jame, mokosi išreikšti meilę, rūpintis, bendrauti, duoti ir priimti, išsiaiškina ribas: savo ir to, kurį myli.
O pirmieji jausmai užklumpa brendimo įkarštyje, kai emocijos šėlsta, aistros neįmanoma numalšinti, o širdis veržiasi iš krūtinės vien pagalvojus apie jį ar ją.
Tačiau hormonai daro rimtą įtaką partnerio pasirinkimui: lemiamą vaidmenį vaidina fiziologija. Seksualumas, gera išvaizda ir žavesys yra svarbiausi, o gilesnės savybės, tokios kaip intelektas, gerumas, užuojauta, yra antraeilės.
Štai kodėl pirmoji meilė dažnai būna labai dramatiška: galiausiai sudaužo rožinius akinius ir euforija baigiasi, lūkesčiai lieka nuvilti, o kiekvieno iš jų širdyje lieka gilios žaizdos: „Aš nusivylęs“, „Aš nusivylusi likau“.
Antroji meilė tampa vaistu nuo pirmosios. Žmogus nori išsigydyti savo žaizdas ir randa partnerį, kuris gali jam padėti tai padaryti.
Tai gana savanaudiškas požiūris į santykius, tačiau dauguma žmonių nesuvokia savo veiklos motyvų. Jie nuoširdžiai tiki, kad vėl įsimyli dėl pačių tyriausių paskatų. Pasąmoningai naujo jausmo netraktuoja kaip kažko „amžino“, suvokia jį kaip atokvėpį – prieplauką, kurioje galime pailsėti ir išplaukti į naują kelionę.
Šiuo metu jie ima daugiau nei duoda, daug reikalauja, ir dėl to atstumia mylimą žmogų, kuris, žinoma, ieško visai ko kito.
Trečioji meilė yra tikroji meilė. Sunku apibrėžti „tikrąją“ meilę, tačiau būtent pastaroji yra brandžiausia ir sąmoningiausia. Ne, tai ne išskaičiavimas ir patogumas, o priešingai! Tiesiog pagaliau vyrai ir moterys būna pasirengę ne tik įsimylėti, bet ir tinkamai kurti santykius.
Rožiniai akiniai jau seniai sudužę. Žaizdos jau užgijusios. Jiems nebereikia kito sąskaita „gauti“ to, ko jiems patiems trūksta. Suaugo, tapo savarankiški, susiformavo jų pasaulėžiūra ir puikiai supranta, kokio žmogaus pageidauja jų siela.
Žmonės nebeidealizuoja partnerio, priima jį tokį, koks jis yra, su visomis jo individualiomis savybėmis. Nenori jo „savintis“ ir žino, kaip suteikti jam laisvę. Jie išmoksta kalbėtis, aptarti problemas ir vertinti pasitikėjimą. Ir tai yra tokia meilė, kuri niekur nedingsta, suteikdama įsimylėjėliams galimybę iki galo laikytis už rankų kartu.
Ir vis dėlto, tai tik statistika. Meilė paprastai sutampa su nauju žmogaus raidos etapu, atspindi jo vidinius procesus, padeda jam „užaugti“ ir tapti išmintingesniam.
Tačiau visi žmonės yra labai skirtingi, ir kai kurie subręsta iki tikro šviesaus ir rimto jausmo, žinodami, kaip jį išsaugoti ir puoselėti. Štai kodėl joks britų mokslininkas negali nuspėti, kiek kartų gyvenime konkretus žmogus gali mylėti.
