Nepasitikėjimas – tai išorinės grėsmės nuojauta. Tam gali būti kokia nors priežastis, o gali ir nebūti. Kartais yra objektyvių priežasčių nepasitikėti žmogumi ir tai yra normalu. Tačiau yra žmonių, kurie niekuo nepasitiki niekuo negali pasikliauti. Tuomet yra problema, nes su tam tikru įtarumu, kuris trukdo kurti sveikus ir laimingus santykius, sunku gyventi. Žmogus, kuris pastebi savyje nepasitikėjimą, dažnai stebisi, kodėl jis atsiranda. Šį ypatumą lemia kelios priežastys.
Ištakos vaikystėje
Iki 2 metų amžiaus susiformuoja pagrindinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas. Tuo metu vaikas turi jausti motinos paramą, jos meilę. Jei to nėra, jis jaučiasi paliktas bei atstumtas.
Taip pat svarbu, ar motina pasitiki savimi ir geba pati pasirūpinti savo vaiku. Jei jai nepavyksta, tai jos nesaugumo jausmas persiduoda vaikui. Ši savybė eina koja kojon su nepasitikėjimu.
Perdėti lūkesčiai
Žmogus gali idealizuoti pasaulį, iš aplinkinių reikalauti, kad jie elgtųsi nepriekaištingai, kad net jų mintys būtų išskirtinai teisingos.
Tačiau praktikoje dažnai pasitaiko, kad kas nors nepateisina lūkesčių, todėl tokiam žmogui tenka nusivilti. Kai jis kelis kartus iš eilės susiduria su panašia situacija, gali pradėti abejoti, ar kitas žmogus apskritai gali elgtis kada nors teisingai. Galiausiai jis praranda pasitikėjimą ir jį supančiu pasauliu.
Ribotas požiūris į realybę
Kažkas nepažįstamo visada sukelia baimę. Žmogus gali visiškai neįsitraukti į gyvenimą bei atsisakyti daug ką jame išbandyti.
Tokiu atveju jis būna tik pašalinis stebėtojas, todėl nepastebi įvairių niuansų, kurie tik atrodo kaip smulkmenos, bet iš tikrųjų daug ką lemia. Dėl to jis dažniau ginčijasi ar net gali pradėti panikuoti. Tokioje būklėje jis vargu ar gali kuo nors imti pasitikėti.
Dėl šių priežasčių atsiranda nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Todėl būtina su juo kovoti ir stengtis jį panaikinti. Tik tada bus galima gyventi visavertį gyvenimą ir mėgautis tuo, kas jame vyksta.
