Vaikščiojimas su pavadėliu yra vienas pirmųjų įgūdžių, kurį turi įgyti šuo. Nors vaikščiojimas su pavadėlio gali atrodyti gana elementarus dalykas, tačiau daugybė šunų šeimininkų skundžiasi, kad jų šuo nuolatos tempia pavadį…
Jei jūsų šuo yra nedidelis, tai gali neatrodyti kaip labai didelė bėda, tačiau kas kita, jei jūsų augintinis sveria keliasdešimt kilogramų. Pasivaikščiojimas su šunimi bus kur kas malonesnis, jei išmokysite savo augintinį tvarkingai vaikščioti.
1. Kodėl šuo tempia pavadėlį?
Priežastys gali būti labai įvairios: tai visada priklauso nuo konkrečios situacijos. Pavyzdžiui, galbūt šuo pamatė kitą šunį, ir nori su juo pasisveikinti, galbūt jis pamatė katę, kurią panoro vytis, ir t.t. Šunį nesunku suprasti, nes pavadėlis riboja jo laisvę. Gyvūnas jaučia įgimtą poreikį tyrinėti teritoriją, kurioje gyvena, jis nori užmegzti socialinius santykius su kitais šunimis, ir t.t. Pavadėlis neleidžia jam patenkinti šių poreikių, tad nieko keisto, kad pavadėlis tam tikrose situacijose įsitempia. Vis dėlto, ši problema tikrai gali būti išsprendžiama, jei šeimininkas šuniui taps svarbiausiu dalyku pasaulyje.
2. Kokias klaidas dažniausiai daro šunų šeimininkai?
Labai dažnai patys žmonės nesąmoningai prisideda prie šio įpročio formavimo.
Pirmą klaidą šeimininkai padaro dar augintinio vaikystėje, kai šuniukas eina link to, kas jį domina, o žmogus tiesiog seka paskui jį. Aišku, kad mielam mažyliui linkime tik paties geriausio, tačiau dar vaikystėje sustipriname jo tikėjimą, kad būtent jam priklauso sprendimas dėl pasivaikščiojimo krypties pasirinkimo.
Kita dažna klaida – šaukimas ant šuns ir pavadėlio tampymas. Deja, tai lemia priešingą efektą.
Visų pirma, toks šeimininko elgesys augintiniui yra nemalonus, todėl jis pradeda vengti kontakto. Taip pat tokiu būdu paskatiname šunį dar labiau tempti pavadėlį. Galiausiai šuo pasivaikščiojimų metu pradeda ignoruoti savo šeimininką. Deja, dauguma šeimininkų į problemą pradeda rimčiau žiūrėti tik tada, kai augintinio elgesys ima vesti iš kantrybės, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dar ankstyvoje vaikystėje turime išmokyti šunį tam tikrų taisyklių.
3. Kaip atpratinti šunį tempti pavadėlį?
Pirmiausia reikėtų pasirūpinti tinkama įranga. Pavadėlis turėtų būti ne trumpesnis nei 2 m ilgio. Jei pavadėlis bus per trumpas, natūralu, kad jis visada bus įtemptas.
Viso mokymo esmė yra parodymas, kad šuniui apsimoka vaikščioti netempiant pavadėlio. Būtent todėl vertėtų apdovanoti šunį už pageidaujamą elgesį, ir ignoruoti netinkamus poelgius.
Pavyzdžiui, jei pavadėlis yra laisvas, jūs galite tęsti pasivaikščiojimą, o tuomet, jei pavadėlis įsitempia, jūs turėtumėte sustoti ir palaukti, kol šuo sustos ir atlaisvins pavadėlį, – tik tada galima judėti toliau.
Augintinis turi suprasti, kad kito kelio paprasčiausiai nėra. Paskatinti šunį turėtumėte tik tada, kai pavadėlis yra laisvas, ir kai šuo pažiūri į šeimininką.
Naudinga išbandyti apynasrį („Halti“), kuris gali padėti atpratinti šunį nuo pavadžio tempimo (ypatingai tada, jei šuo yra didelis ir stiprus). Šio „prietaiso“ veikimo principas labai paprastas. Kai šuo pradeda tempti pavadėlį, jis priverčia pasukti galvą. Taip tęsti kelionę yra nepatogu, todėl šuo sustoja. Taip pat į pagalbą galima pasitelkti klikerį. Tai – mažas prietaisas, kuris paspaudus spragteli.
Prieš pradėdami naudoti klikerį, atlikite „mankštelę“: kai šuo pasižiūri į jus, spragtelėkite klikerį ir apdovanokite šunį. Ilgainiui šuo supras, kad šis garsas yra susijęs su maloniais dalykais. Vėliau šį prietaisą spragtelėkite kas kartą, kai šuo sustos ir pasuks galvą, ar tuomet, kai pavadėlis bus laisvas. Išgirdęs klikerio garsą augintinis žinos, kad netrukus gaus atlygį.
