Ar esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname? Norėčiau tikėti, bet ne…
Aš turėjau draugę. Gerą, malonią, puikią. Kartu atostogaudavome, viskuo dalinomės. Ir darbais, ir svajonėmis, ir daiktais, ir pinigais. Ir ji turėjo katiną. Juodą, išdykusį, jauną. Ir štai draugė susirado vaikiną. Jie pradėjo susitikinėti, tada jis kartais nakvodavo pas ją. Vieną gražią dieną ateinu jos aplankyti ir nerandu katino.
Užmigdė. Jos vaikinas „atrodo alergiškas“, ji tiesiog paėmė ir užmigdė katiną. Pasikvietė į namus veterinarus ir užmigdė. Ji niekam nepasiūlė pasiimti jo, net ir man, neieškojo kito kelio, o tiesiog palydėjo mylimąjį į darbą ir padarė jam staigmeną. Mylimasis buvo patenkintas. Aš negalėjau su tuo susitaikyti. O ji dar apie tai pasakojo, sakydama, koks aš geras žmogus.
Nuo to laiko bendravimas su ja apsiribojo tik trumpomis žinutėmis messenger programėlėje. Po poros metų katino žudikai nusprendė apsigyventi kartu ir paviešino nuotrauką iš savo įkurtuvių vakarėlio. Su katinuku. Ir parašė „mūsų mylimas šeimos narys“. Naujasis narys buvo grynaveislis iš tituluotų mamos ir tėčio, o ne juodas beveislis. Gal tai turėjo reikšmės? Aš nežinau. Tačiau jos nepasveikinau. Tai šlykštu. Taip vienas draugas turėjo išeiti visam laikui.
Po daugelio metų papasakojau šią istoriją nuostabiam žmogui. Na, jis buvo toks tikrai malonus. Ir šmaikštus, ir geraširdis, ir tikras žavesys.
Ir girdžiu – „kaip tu galėjai dėl kažkokio katino išmesti žmogų iš savo gyvenimo? Tai kvailas, nekalbantis padaras. Aš taip pat išmečiau savo šunį. Jis pradėjo teršti, aš jį ir išmečiau. Ir kas dabar?“ Ogi nieko. Minus dar vienas žmogus…
