Žaidimas baigėsi, šviesos užgęsta. Bet griuvėsiai išliks. Tai viskas, ką toks žmogus gali palikti. Apie žmones, kurie patys sukuria problemas. Ir ne tik sau… Būna, kad gyvenimas žmogui yra tikrai geras. Nėra jokių iš anksto nulemtų nelaimių. Tačiau žmogus yra tikras, kad likimas jam yra žiaurus ir nesąžiningas.
Jis nemato, kad visas savo problemas jis susikuria pats. Nebūtų problemos, bet jis ją pats sau „įsikalbėjo“. Po to dar vieną, ir dar vieną. Kažkur giliai viduje jam patinka kurti šį laukinį judėjimą, šį šurmulį, kitaip jam tiesiog nuobodu. Nepakenčiamai nuobodu. Ir taip per neapgalvotus veiksmus, taip pat per apgalvotus veiksmus, tačiau su didele dalimi niekšiškumo ir gudrumo, į jo gyvenimą ateina tas pats chaosas, kurį jis ir įsiūbuoja.
Pastatykite jį į ramią aplinką – ir ten jis viską apvers. Jis negali nenaikinti. Tebūnie tai bus nemalonumai, bet bus emocijos, bus judėjimas, atsiras kitų dėmesys ir prasiplės manipuliacijų laukas. Laikui bėgant dirbtinai sukurtos problemos pamažu tampa tikromis, tačiau net ir tai nesustabdo šio nuotykių ieškotojo.
Niekas jo nenaikina. Niekas jam žalos nedaro. Jis tai daro pats. Viską pats. O jei tai pasakysi – neklausys. Negalvos. Jis tikrai protingesnis už kitus. Jis neišgirs nei draugo, nei psichologo, nei burtininko – nieko. Jie, jo nuomone, šneka nesąmones. Jis jau žino, ką daryti.
Dėl to jis iškreipia savo ir artimųjų gyvenimą. Juk visada būti įvykių centre yra labai sunku. Bet jam nieko negaila. Jis net atsaką iš gyvenimo priima kaip ramaus džiaugsmo priežastį. Vėl emocijos, vėl įvykiai, vėl dėmesys.
Viena problema – vieną dieną jis gali perlenkti lazdą ir visiškai pralaimėti. Žaidimas baigsis, šviesos užges. Bet griuvėsiai išliks. Tai viskas, ką jis gali po savęs palikti.
