Jei jaunystėje mums atrodo, kad vyresni žmonės visada viską kontroliuoja, tai šiek tiek subrendę suprantame, kad taip nėra. Problemos nesumažėja, net jei ir sprendžiame jas lengviau. Daugelis negali suprasti, ko nori iš gyvenimo, ko jiems reikia ir apskritai kaip užmegzti ryšį su savimi. Psichologė Marina Resnays pasakoja, kaip praeities traumos paveikia mūsų gyvenimą.
Labai dažnai suaugusieji nemoka atskirti savo troškimų nuo jiems primestų, o tai tiesiogiai priklauso nuo anksčiau gautų psichologinių traumų. Jei paliksime viską taip, kaip yra, anksčiau ar vėliau tai mus paveiks.
Yra dvi elgesio kategorijos, kurios nulems, kas su mumis nutiks ateityje. Pirma: traumos ignoravimas, kai žmogus nenori jos prisiminti ir apie ją galvoti. Antra: sąmoningumas, bet neveiklumas, nesugebėjimas su tuo susidoroti. Gera žinia ta, kad viskas, ką žmogus supranta, slypi sąmonės sferoje, vadinasi, tai gali būti ištaisyta. Niekas nesako, kad dirbti su traumomis lengva, bet tai būtina padaryti. Psichologė sako, kad jos dažnai siejamos su asmeniniais santykiais, ir nebūtinai romantiško pobūdžio.
Kai žmogus supranta, kad santykiuose kažkas negerai, jis sugeba juos nutraukti. Iš pradžių galite pabandyti viską sutvarkyti arba nuspręsti, kad tereikia apsišarvuoti kantrybe. Bet galų gale pasidaro nuobodu, ir jūs pripažįstate, kad geriau nutraukti santykius.
Bet jei žmogus nesuvokia, kas su juo darosi, kodėl jo galvoje įkyriai skamba kitų žmonių žodžiai, tada jis negalės gyventi laimingai. Dažnas pavyzdys, kad moteris išteka tik todėl, kad „jau laikas“, biologinis laikrodis taip pat sureguliuotas, tėvai laukia anūkų. Tuo pačiu metu ji neatsižvelgia į savo norus, ką galime pasakyti apie motyvacijos suvokimą.
Kol nuo savęs slėpsime neigiamas praeities traumas, stengsimės jas retušuoti, tol netapsime džiaugsmingi. Bet kokia emocija nukreipia mus į konkretų nemalonų įvykį. Jei neišgyvensime traumos, gyvensime su jausmu, kad viskas gyvenime ne taip, kad mūsų kūnas mums nepaklūsta.
Kaip pasikartojantis streso atsakas veda į norų nesupratimą?
Jei žmogus susiduria tik su vienu stresu, trauma, bet greitai išsprendžia problemą, tada jo pasąmonėje neišsaugos neigiamas scenarijus, nebus fiksuojama reakcija į dirgiklį. Bet kai jis gyvena užsitęsusio streso sąlygomis, kai trauma kartojasi ir sprendimo nerandama, tada susiformuoja savotiškas įprotis, kuriuo stengiamasi išvengti tolesnio streso.
Smegenys problemą išspręs savaip, o jūs to net nepastebėsite. Pavyzdžiui, kai ką nešališko sužinote apie jums artimą žmogų, bet negalite nieko dėl to pakeisti. Tačiau reikia kažkaip sugyventi su šiuo faktu. Kiekvieną kartą apie tai pagalvojus, stresas kartojasi, bet jis negali tęstis visą gyvenimą.
Smegenys išstumia tai, kas sukelia nepatogumus, į sąmonės sritį, iš kurios labai sunku gauti informaciją. Būtent tokia situacija neleidžia suprasti savo tikrųjų troškimų. Bet jei suprantame, kad mūsų neurozės ir psichosomatika atsirado ne iš niekur, tuomet tikrai galime išgyventi traumas, kad pagaliau atsikvėptume.
Kūno signalų ignoravimo pavojai
Į pasąmonę nukeliavę išgyvenimai ir rūpesčiai niekada nenutils, o jų balsas bus ne tik girdimas, bet ir fiziškai jaučiamas. Kitaip tariant, gali atsirasti keistų simptomų, kurių anksčiau nepastebėjote ir kurie niekaip nesusiję su negalavimais. Būtent smegenys siunčia mums psichosomatinius signalus, kad galėtume imtis veiksmų. Jei taip neatsitiks, anksčiau ar vėliau žmogus susirgs neuroze.
Dažnai psichologinės traumos simptomai nuveda į gydytojo kabinetą. Jie, savo ruožtu, siunčia mus vienas pas kitą. Nedaugelis žmonių susimąsto gilintis į save ar kreiptis į kvalifikuotą psichoterapeutą, norėdamas „išmesti“ problemą iš galvos. Jei taip nutinka, žmogus akimirksniu pajunta palengvėjimą, pradeda matyti gyvenimą įvairiomis spalvomis, atsikrato negalavimų.
