Kartais viskas, ko jums reikia, yra nedidelis įkvėpimas, leidžiantis užbaigti likusią dieną.
Socialiniame tinkle „Reddit“ žmonėms buvo užduotas šis klausimas: „Ką kas pasakė, kas privertė jus amžinai pakeisti savo mąstymą? Štai keletas geriausių atsakymų.
- „Žinok, kad užaugai ir esi teisus, kai nebereikia įrodyti kito žmogaus neteisumo.“
- „Kitais metais tu norėsi, kad tai būtum pradėjęs šiandien.“
- Mano mama mirė. Draugė man pasakė: „Tu neturi visą likusį gyvenimą žlugdyti save, bet nedaryk taip, kad ją nuviltum“. Tai tikrai privertė suprasti, kad ne visada mano emocijos yra svarbiausios. Galima išvengti sumišimo ir šis įgūdis mane išgelbėjo daugybę kartų.
- Man buvo 13 metų ir aš bandžiau išmokyti savo 6 metų seserį nardyti iš kitos baseino pusės. Buvome dideliame, viešame baseine, o netoliese buvo maždaug 75 metų moteris, kuri plaukiojo lėtai ir ramiai. Kai pradėjau spausti seserį, kad ji bandytų nerti, sesuo ėmė šaukti: „Bet aš bijau! Aš tikrai labai bijau!” Tada vyresnė moteris atplaukė pas mus, ji pažvelgė į mano seserį ir tarė, iškėlusi ranką į viršų: „Taigi, bijok! Ir vis tiek tai daryk!“.
- „Jūs neturite savęs padegti, kad kiti sušiltų“.
- Kartą važiavau autobusu ir priartėjome prie geležinkelio pervažos. Tarp mūsų autobuso ir draudžiamo raudono signalo buvo keletas mašinų, taigi, jei traukinys atvažiuotų kaip tik tuo metu, mes būtume užstrigę tol, kol jis pravažiuotų. Šios laukimo minutės nuolat erzindavo. O kai šviesa tapdavo žalia ir autobusas važiuodavo per geležinkelio pervažą, mums nereikėdavo laukti traukinio. Tada man už nugaros buvusi ponia savo vaikui pasakė: „Gaila, kad šiandien nespėjome pamatyti traukinio“. Kodėl gi mes nesimėgaujame tuo, ką gauname? Tai buvo puikus būdas tai pasakyti.
- „Daryk tai, kad tai padarytum. Ne todėl, kad tai baigtum.“
- Esu vyriausia iš visų trijų vaikų. Esu 2,5 metų vyresnė už savo mažąjį brolį ir 9,5 metų už mažąją seserį. Kai man buvo apie 14 metų, ginčijausi dėl kažko su tėvu, dėl ko, dabar net neprisimenu, bet jis, kuris yra antras pagal amžių iš 8 brolių ir seserų šeimos, man pasakė: „Bet kokį sprendimą, kurį priimi šiame namų ūkyje, priimi tris kartus. Pirmas kartas, kai tu tai priimi, antras kartas, kai tavo brolis priima tą patį sprendimą, žiūrėdamas, kaip tu tai darai, ir dar vienas kartas, kai tavo sesuo priima tą patį sprendimą stebėdama, kaip tu ir tavo brolis tai darote. Kaip tu elgsiesi su savo broliu, taip parodai jam, kaip jis gali elgtis su tavo seserimi, ir kaip jūs elgiatės su seserimi, parodote jai, kaip ji elgsis visą likusį gyvenimą, net ir su savo būsimais vaikinais“. Tai kažkaip mane sukrėtė ir privertė permąstyti savo, kaip vyriausio vaiko, vaidmenį. Po to pradėjau daug rimčiau žiūrėti į savo, kaip pavyzdžio, atsakomybę.
- „Argi ne keista, kaip niekas diena po dienos nesikeičia, bet kai atsigręžiame atgal, viskas yra kitaip…“ – sakė C.S Lewisas
- „Išmokau duoti ne todėl, kad turiu per daug, bet todėl, kad žinau, koks jausmas, kai nieko neturi“.
- Mano buvęs viršininkas – mažos ligoninės direktorius, man papasakojo istoriją iš tų laikų, kai jis dirbo laboratorijos techniku (kad būtų paprasčiau, galime jį pavadinti Danu). Danas pamiršo patikrinti naudojamo įrenginio mechanizmą, todėl jis sugedo ir remonto kaina siekė 250 000 USD. Kitą dieną Dano viršininkas pakvietė jį pasikalbėti apie tai, kas atsitiko, ir jis buvo tikras, kad jį atleis. Jo viršininkas paklausė, kodėl jis neatliko tinkamo patikrinimo, įsitikino, kaip viskas įvyko ir tada pasakė, kad supranta, kas nutiko ir išsiuntė jį atgal į darbą. Danas jo paklausė: „Ar jūs manęs neatleisite? Buvau beveik įsitikinęs, kad apie tai bus kalbama“. Jo viršininkas pasakė: „Jokiu būdu, aš ką tik išleidau 250 000 USD, suteikdamas tau pamoką, kurios tu niekada nepamirši! Kodėl aš tave dabar turėčiau atleisti?“ Atrodo kvaila, bet toks požiūris man visada patiko. Nepriimkite profesionalių sprendimų, pagrįstų emocijomis. Visada žinokite, koks jūsų tikslas bendraujant su kuo nors ir kokią konkrečią problemą bandote išspręsti. Visi daro klaidų, o šaukdami ant žmonių tiesiog priverčiate juos piktintis ir tiesiog gintis. Būdami ramūs ir supratingi, žmones priversite kitaip į jus žiūrėti.
- „Jei bijote ką nors padaryti, nes bijote, kad žmonės jus teis, patikėkite manimi, kad jie po metų to net neprisimins“.
- „Kvailys mano esąs išmintingas žmogus, o išmintingas žmogus jaučiasi kvailiu.“
- Kažkada man buvo bloga diena ir pagalvojau „Kodėl aš?” Tada kolega atsakė: „Kodėl ne tu?” Niekada anksčiau apie tai negalvojau, bet tai buvo gera pastaba. Taigi, aš užčiaupiau burną ir išgyvenau tą dieną.
- Nėra prasmės sekti savo antrųjų pusių, kai jie išeina, ar prašyti jų neišeiti vien todėl, kad bijote, kad jie bus neištikimi. Jei jie nori būti neištikimi, taip ir bus. Jie pasiima laisvą dieną nuo darbo, meluoja, kad važiuoja aplankyti tėvų arba sako, kad eina pas gydytoją. Nieko dėl to negalite padaryti. Vienintelis dalykas, kurį galite padaryti, yra būti mylinčiu ir rūpestingu žmogumi. Tai efektyviausias būdas išlaikyti žmogaus meilę ir pasitikėjimą.
- „Žmogus, su kuriuo praleisite daugiausiai laiko savo gyvenime, esate jūs pats, todėl pasistenkite padaryti save kuo įdomesniu.“
- Mes vertiname kitus pagal jų veiksmus, o patys save – pagal savo ketinimus“. Tai privertė mane galvoti apie žmones ir bandau sau tai priminti, kai priešais mane stovintis idiotas nenaudoja posūkio signalo.
- Kai man buvo 38 metai, svarsčiau, ar dar galėčiau dvejus metus studijuoti radiografiją, kalbėjau apie tai su draugu ir beveik pats įkalbėjau save to nedaryti. Aš pasakiau: „Aš per senas, kad galėčiau pradėti. Man bus 40 metų, kai baigsiu studijas“. Tada mano draugas pasakė: „Jei to nepadarysi, tau vis tiek bus 40 metų, tik tu būsi be išsilavinimo“. Dabar man beveik 60 metų, ir tas įgytas išsilavinimas padarė didelį skirtumą tarp padoraus gyvenimo ir kovos su pragyvenimu.
- Sutikau žmogų, sėdintį neįgaliųjų vežimėlyje. Jis pasakojo istoriją apie žmogų, kuris jo paklausė, ar sunku būti įkalintam neįgaliojo vežimėlyje. Jis atsakė: „Aš nesu įkalintas neįgaliųjų vežimėlyje – aš jame laisvas! Jei ne vežimėlis, būčiau įkalintas lovoje ir niekada negalėčiau išeiti iš savo namų“.
- „Švietimas yra brangus, bet joks išsilavinimas nėra brangesnis”. Aš rimčiau pradėjau žiūrėti į mokyklą po to, kai kažkas man taip pasakė.
- „Kiekvienas sutiktas žmogus žino tai, ko nežinote jūs“. Senelis man tai pasakė ir tai geras priminimas, kad mane supa mokytojai.
Kas privertė jus susimąstyti? Dalinkitės straipsniu su savo draugais.
