Aš stovėjau parduotuvėje prie kasos ir laukiau, kol galėsiu sumokėti. Priešais mane stovėjo 40-ies metų snobas, kuris buvo apsirengęs kostiumu ir užsidėjęs kaklaraištį. Šalia jo stovėjo motina su vaiku. Šiandien man buvo laisva diena, todėl dėvėjau patogius drabužius – nudilusius džinsus ir senus marškinėlius, o plaukai styrojo į visas puses.
Snobas sušuko: „Moterie, ar gali šiek tiek paskubėti! Čia yra tokių, kurie skuba ir turi darbą!“
(Tuo tarpu motina ieškojo pinigų. Pirkinių krepšelyje ji turėjo įprastą maistą ir gimtadienio tortą savo vaikui. Ji kažką sumurmėjo apie tai, kad neturi pakankamai pinigų, todėl nusprendė tortą palikti.)
Snobas: „Nešvaistyk visų kitų laiko, jei net negali susimokėti už savo prekes! O gal tau reikia dar daugiau pinigų iš darbo biržos, kurie yra mokami iš mano sumokėtų mokesčių?!“
(Dabar jaučiau, kad turiu pertraukti vyrą.)
Aš: „Ei tu, ar tau viskas gerai!”
Snobas: „Kas tu manai esąs? Turėtum žinoti, kad esu didelės laivybos kompanijos vadovas ir niekas su manimi taip nekalba!“
Aš staiga tampu pagarbesnis.
„Aš atsiprašau. Aš nežinojau, kad jūs toks svarbus. Ar galiu paprašyti jūsų vizitinės kortelės?“
Snobas duoda man savo kortelę ir aš matau, kad jis iš tikrųjų yra tas, kuo ir prisistatė.
Aš: „O čia yra mano vizitinė”.
Snobas: „Kodėl, po velniu, man reikia tavo…”
Snobas staiga išbalo, kai pamatė, kad aš esu tos pačios laivybos kompanijos bendrasavininkas.
Aš: „Dabar, kai žinau jūsų vardą, tikrai pasirūpinsiu, kad jūsų viršininkas jums paskirtų bandomąjį laikotarpį. Jei vėl taip elgsitės, būsite atleistas“.
Snobas šiek tiek sumikčiojo ir, tiesiogine prasme, išbėgo iš parduotuvės. Aš sumokėjau už tortą ir daviau šiek tiek daugiau pinigų, kad moteris galėtų nupirkti savo vaikui žaislų.
Parodykite daugiau užuojautos! Niekada negalite žinoti, kas gali jūsų klausytis.
Nesivaržykite ir pasidalinkite šia istorija „Facebook“ tinkle.
