Vaikai yra svarbiausias dalykas, kurį turime šiame pasaulyje, ir nėra nieko svarbesnio už jų meilę ir apkabinimą.
Deja, pasaulyje yra daug vaikų, su kuriais nesielgiama gerai. Jie yra mušami, iš jų tyčiojamasi ir, paprasčiausiai, su jais elgiamasi blogai.
Namai turėtų būti vieta, kur vaikas gali jaustis saugus ir mylimas, o ne vieta, kurioje pilna baimės, skausmo ir ašarų. Ši istorija yra geras to pavyzdys!
Ši istorija skleidžia žinutę, kuri dabar sujaudina tūkstančius žmonių internete – ir kai tai perskaičiau, greitai supratau, kodėl.
Mažojo Ivano istoriją skaitykite čia:
„Mano vardas Ivanas. Man 7 metai. Aš labai myliu savo mamą ir tėtį, bet jei reikia būti sąžiningu – aš jų bijau. Jie mane mušė, bet aš nesuprantu kodėl ir nežinau, ką aš padariau ne taip.
Vieną rytą pabudau ir nuėjau į mokyklą. Man gera mokykloje. Aš savo mokytojai patinku, o man patinka visa mano klasė. Bet aš neturiu draugų…. Laisvalaikiu sėdžiu klasėje ir žaidžiu su tušinuku. Niekas nenori su manimi draugauti. Bandžiau draugauti su kitais vaikais, bet jie mane atstūmė ir šaukė:
„Ne, tu keistuolis!“
Jie juokiasi iš manęs, nes aš visada dėviu tuos pačius drabužius. Tos pačios dėvėtos kelnės, raudoni marškinėliai ir mano nusidėvėję batai.
„Nevykėlis! Niekam tu nepatinki, tu idiotas!“
Vaikai spardė man į nugarą ir šonkaulius, ir smūgiai niekaip nesiliovė. Aš verkiau. Ne todėl, kad būtų šalta ar skausminga. Verkiau, nes neturėjau nė vieno draugo, nors visada noriu tik geriausio visiems žmonėms.
Grįžus namo, mama pradėjo mane stumdyti ir tampyti plaukus.
„Kur buvai? Kodėl tu toks purvinas? Tu mažas idiotas! Šiandien tu nevakarieniausi! Eik į savo kambarį!“
Nieko nesakęs, padariau taip, kaip ji liepė, ir nuėjau tiesiai į savo kambarį. Tada nuėjau miegoti purvinas ir alkanas…
Mano pažymiai mokykloje buvo prasti ir aš daug atsilikau. Už kiekvieną blogą pažymį tėvas smarkiai mane mušdavo, o po smūgio į ranką negalėjau pajudinti rodomojo piršto. Nuo to laiko aš jo negalėjau valdyti, todėl kiti vaikai mokykloje dar labiau iš manęs juokėsi.
Bėgo laikas ir vieną dieną aš pradėjau jausti stiprų skausmą širdyje. Mama ir tėtis nesidomėjo, o kai aš naktimis gulėjau savo lovoje, žinot, ko aš norėjau? Aš taip norėjau, kad nustotų plakti mano širdis – nes nebenorėjau pykdyti tėvų. Aš juos labai myliu.
Kitą dieną mokykloje turėjome piešti paveikslą. Tai turėjo būti apie mūsų didžiausią norą. Kiti piešė automobilius, kosmines raketas ir šuniukus. O aš ne. Ne todėl, kad man nepatinka tokie dalykai, bet todėl, kad labiau už viską norėjau mylinčios motinos ir mylinčio tėvo. Taigi, nutapiau šeimą. Mamą, tėtį ir jų sūnų. Jie, visi kartu, džiaugėsi ir žaidė stalo žaidimą. Kol tapiau, aš šiek tiek verkiau, nes to labai norėjau… Pabaigus piešti, turėjau parodyti savo piešinį klasei. O jie tik juokėsi… Aš nuėjau prie lentos ir pasakiau:
„Didžiausia mano svajonė yra šeima!”
Aš laikiau savo piešinį aukštai iškėlęs, o kiti tik juokėsi iš manęs… Vienas berniukas pasakė:
„O tai yra tavo didžiausias noras?!“ – jis juokdamasis sušuko.
Aš nežinojau, ką jam pasakyti. Taigi, aš pravirkau ir pasakiau:
„Ar negali nustoti juoktis iš manęs? Tai mano didžiausias noras! Galite mane mušti ir nekęsti, bet aš prašau: kodėl tu dėl to tyčiojiesi iš manęs? Norėčiau turėti tokią mamą kaip tu! Tokią, kuri pabučiuotų ir rūpintųsi. Kiekvieną dieną po pamokų matau, kaip tėvai tave pasiima ir tu laimingas eini namo. O manęs niekam nereikia, aš tai žinau… Man sulaužytas pirštas, nesu kažkuo ypatingas ir esu labai silpnas. Todėl negaliu nieko padaryti. Bet prašau, daugiau iš manęs nesijuokti!“.
Mokytoja iš visų jėgų stengėsi mane paguosti, o kai kurie vaikai, atrodo, mane suprato – nors kiti vis tiek juokėsi…
Kitą dieną mokykloje gavau dar vieną blogą pažymį. Mano mama bus įsiutusi. Bijojau grįžti namo. Aš nežinojau, kur dar galiu eiti, ir pradėjau lėtai eiti namo. Mano motina tiesiog išprotėjo! Ji sučiupo mane ir nustūmė ant grindų. Nukritęs atsitrenkiau į kėdę. Tada ji man du kartus trenkė į galvą ir aš negalėjau apsiginti. Tiesiog atsiguliau ant grindų ir negalėjau atsikelti. Man labai skaudėjo ranką ir koją. Mama mane tiesiog ten paliko gulėti.
Tada ji grįžo ir pasakė:
„Kelkis ir susirink daiktus iš čia. Kai tavo tėvas grįš namo, jis neturi dėl tavęs jaudintis“.
Aš pasakiau:
„Mama, tėtis negirdi šito…” – bet staiga tarpduryje pasirodė mano tėtis.
Išgirdęs apie mano pažymius, jis mane sučiupo ir pradėjo purtyti. Tada jis trenkė man į veidą. Nugriuvau ant grindų. Tai paskutinis dalykas, kurį prisimenu. Kai pabudau, buvau ligoninėje. Pažvelgiau į savo ranką, kurios nė vieno piršto negalėjau pajudinti. Nerimaudamas pažiūrėjau pro langą ir pradėjau verkti.
Mačiau, kaip kiti tėvai žaidė su savo vaikais. Motinos apkabindavo ir pabučiavo savo sūnus. O ar žinote, kodėl verkiau? Nes nežinau, kaip būna, kai mama man nusišypso ir koks jausmas, kai pabučiuoja. Aš nežinau, ką reiškia apsikabinti savo tėvus. Jie mane tiesiog muša, bet aš vis tiek juos myliu. Mokykloje padariau viską, bandžiau būti darbštus – bet mama ir tėtis vis tiek manęs nemyli.
Vieną dieną aš netyčia išpyliau arbatą ir jie vėl man smogė. Staiga man vėl pradėjo skaudėti širdį ir pasakiau mamai:
„Mama, mama… mano širdis…”
Ji tiesiog nekreipė į mane jokio dėmesio.
Bet kai vėl atsidūriau ligoninėje, tėvai neatvyko manęs aplankyti. Gydytoja mane guodė ir sakė, kad greičiausiai jie tuoj ateis. Laukiau ir laukiau, bet niekas neatėjo… Aš taip juos myliu. Aš juos taip myliu!”
Po dviejų dienų Ivanas mirė nuo patirtų sužalojimų. Jo rankoje gydytojai rado laišką. Jis nespėjo jo pabaigti… Laiške buvo parašyta:
„Mielieji, mama ir tėti,
Man labai gaila, kad esu toks negražus, kvailas ir nerangus. Atsiprašau, kad jūs negalite manęs mylėti. Atleiskit. Nenoriu jūsų pykdyti. Mama, viskas, ko norėjau, kad apsikabintum, pabučiuotum ir pasakytum „aš tave myliu“. Tik vieną kartą… Tėti, aš tiesiog norėjau su tavimi žaisti, eiti su tavimi, dainuoti su tavimi.
Žinau, kad esu šeimos gėda.
Aš niekada…”
Tada Ivano širdis nustojo plakti…
Nė vienas vaikas nėra nusipelnęs būti skriaudžiamas savo namuose. Smurtas prieš vaikus niekada gerai nesibaigia.
