Buvęs britų kareivis Edas Staffordas, kuriam dabar 43 metai, nusprendė sužinoti, kaip iš tikrųjų sekasi benamiams ir kitiems gyventojams gatvėje, ir nusprendė tai padaryti persivilkdamas ir dviem mėnesiams apsigyvendamas Londono gatvėse.
Svarbu paminėti, kad Edas Staffordas Amazonėje yra nuėjęs daugiau nei 6000 kilometrų ir buvo pirmasis asmuo, kuris ėmėsi tokios kelionės, ir buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą. Filmuodamas „Discovery Channel“, Staffordas 60 dienų gyveno izoliuotoje ir apleistoje Fidžio saloje, neturėdamas maisto, vandens, drabužių ir įrankių.
Buvo situacijų, kai jis visiškai neturėjo jėgų ir buvo bepradedąs verkti dėl kiekvienos smulkmenos, taip pat buvo dienų, kai kentėjo nuo per didelio alkio jausmo ir negalėjo gauti pakankamai maisto. Būtent todėl benamio patirtis jam pasirodė būsianti ypač varginanti ir bauginanti.
Prieš tapdamas benamiu, Edas neįsivaizdavo, koks gali būti pelningas elgetavimas gatvėje! Pirmąją naktį vyras surinko 100 svarų. Vėliau jam pavyko surinkti nuo 100 iki 200 svarų, tai yra daugiau nei vidutinis Londono gyventojas gauna už savo darbą.
Prieš pradėdamas šį eksperimentą, Edas nerimavo, kad teks badauti kaip ir saloje. Arba jam teks vogti maistą iš kitų benamių. Bet viskas buvo kitaip! Maisto ieškoti nereikėjo: jį savanoriai išduodavo nemokamai. Jie atveždavo ir mėsainių, ir kito greito maisto. Nemokamo maisto buvo daug daugiau nei žmonėms, kuriems to reikėjo iš tikrųjų.
Kad išspręstų kasdienės higienos problemą, Edas turėjo dirbti ne visą darbo dieną. Viskas dėl paprasto švaraus vandens, o ne dėl išgyvenimo. Vandeniu jis galėdavo pasinaudoti kavinėse ar viešbučiuose. Tik uždaroje kabinoje Edas galėjo visiškai nusirengti ir bent jau taip nusiplauti niežtintį kūną. Čia jis taip pat skalbė savo drabužius.
Staffordas tikėjo, kad 50–100 svarų uždirbęs valkata niekada neliks šaltyje ir nueis į pigų viešbutį. Tačiau iš tikrųjų daugelis benamių savo noru lieka gatvėse. Vienas tokių benamio draugų iš Mančesterio per 20 minučių surinko 20 svarų iš praeivių. Jis prašė pinigų nakvynės namams. Bet jis išleido juos alkoholiui…
Ką dar pastebėjo Stafordas? Pasirodo, jis nebuvo vienintelis netikras elgeta. Kai kurie benamiai draugai išėjo į gatvę ir ieškojo greitų bei lengvų pinigų, nors ir turėjo savo butą kur gyventi. Jie prašė pinigų nakvynei, bet išleisdavo juos alkoholiui ar narkotikams.
Eksperimento metu, pasikalbėjęs su daugeliu benamių, Staffordas padarė išvadą, kad net ir žmonės, kurie yra susitaikę su savo likimu, širdies gilumoje svajoja apie kitokį gyvenimo būdą. Tikriems benamiams reikia ne tik pinigų ir stogo virš galvos. Ypač benamiams reikia psichologų pagalbos!
Per du eksperimento mėnesius Edas taip pat susidūrė su kita valkatavimo gyvenimo puse. Benamiai turi kovoti dėl geresnės vietos, dažnai dėl to susimuša. Daugybė valkatų yra agresyvūs, kai kurie iš jų yra priklausomi nuo narkotikų. Dažnai tenka susidurti su policija.
Keliautojas ir tyrinėtojas, praleidęs du mėnesius gatvėje tarp benamių, padarė išvadą, kad daugeliui iš jų reikia socialinės reintegracijos ir psichologinės pagalbos! Kai tik buvo įmanoma, jis stengėsi padėti tiems, kuriems tos pagalbos prireikdavo labiausiai. Edas taip pat prisipažino, kad nors jam buvo gaila kai kurių žmonių, su kuriais susipažino, jis daugiau niekada neduos jiems pinigų.