Kiekvieną dieną tūkstančiai vaikų savo namuose susiduria su žiauriais dalykais. Bet taip neturėtų būti. Štai kodėl mes dalinamės tragiška istorija apie Lizą ir jos brolį.
Liza gimė 2004 m. Londono priemiestyje. Tėvai jau turėjo sūnų, vyresnįjį Lizos brolį Joną, kuriam tuo metu buvo 1 m. Tačiau neilgai trukus Liza ir Jonas atsidūrė globos namuose. Vaiko gerovės tarnyba manė, kad tėvai negeba tinkamai jais rūpintis.
Deja, praėjus vos keliems metams naujoje globėjų šeimoje, paaiškėjo, kad Liza buvo seksualiai išnaudojama jos įtėvio. Todėl Jonas ir Liza vėl buvo atiduoti biologiniams tėvams. Tačiau vaikų motina vis įžvelgdavo Lizoje problemų. Mergaitei buvo tik 6 metai, o motina manė, kad jos elgesys netinkamas ir per daug iššaukiantis, todėl ji drausmino ją, kaip tik panorėjusi.
Jonas taip pat gaudavo kelis smūgius, tačiau stipriausius antausius visada gaudavo Liza. Bėgant metams, smurtas darėsi vis blogesnis, o galiausiai pasidarė taip blogai, kad Liza nebegalėjo dalyvauti kūno kultūros pamokose. Ji nedrįso nusirengti prieš savo klasės draugus, nes buvo nepakankamai maitinama ir visą kūną buvo nusėjusios mėlynės.
Vaiko gerovės tarnybos pareigūnai kartais paskambindavo, tačiau kadangi mama pareikšdavo, jog viskas gerai, niekada nebuvo organizuojama jokių apsilankymų namuose. Ir smurtas tęsėsi.
Galų gale viskas taip įsisiautėjo, kad Liza turėjo kęsti smūgius plieniniais vamzdžiais, plaktukais ir kitais daiktais. Be to, mama naudojo Lizos kūną kaip drobę ir ant jo užrašydavo negražius žodžius, tokius kaip kekšė, apskretėlė ir keistuolė.
Liza buvo labai liesa ir darėsi tik lieknesnė. Jos brolis bandė jai nukniaukti maisto, bet kai tėvai jį pagavo, jis buvo priverstas jiems nusileisti. Vieną dieną motina taip smogė Lizai, kad jai lūžo ranka. Kai motina nuvežė dukrą į ligoninę patikrinti rankos, ligoninės darbuotojai pradėjo įtarti, kad kažkas negerai.
Po dviejų savaičių vaiko gerovės tarnyba apsilankė šeimos namuose. Iš pradžių jie pamatė tik Joną, kuris buvo gerai prižiūrimas ir aprengtas. Bet iš jo jie matė, kad kažkas negerai. Kai jie paklausė, kur jo sesuo, jis tik papurtė galvą. Po kurio laiko vaiko gerovės darbuotojai išėjo. Tačiau neilgai trukus jie grįžo – šį kartą su policija.
Jie apieškojo apgriuvusius ir purvinus šeimos namus. Galiausiai jie pastebėjo spintelę, o ją atidarę pamatė reginį, kurio niekada nepamirš.
Spintelėje, kurioje tvyrojo šlapimo ir išmatų kvapas, jie surado Lizą. Ji buvo taip sulysusi, kad vos galėjo atsistoti. Pareigūnai nedelsdami nugabeno Lizą į ligoninę, kur keli gydytojai dirbo, kad ji liktų gyva. Bet Lizos kūnas pasidavė. Mergaitė nei kalbėjo, nei reiškė emocijų. 3 dienas nejudėdama pragulėjusi ligoninės lovoje, ji mirė, sulaukusi vos 9 metų.
Po išsamios kratos šeimos namuose policija po Lizos pagalve rado suglamžytą lapą.
„Ką aš padariau ne taip? Viskas, ko norėjau, buvo tai, kad mama ir tėtis mane mylėtų. Kaip klasės draugus mylėjo jų tėvai. Nežinau, kodėl dar nemiriau. Stengiausi visada būti maloni ir daryti tiksliai tai, kas man liepta. Bet man visada gėda. Tokiai kaip man neverta gyventi…“ – ten parašyta.
Lizos tėvai buvo nuteisti ir gavo ilgas laisvės atėmimo bausmes, o Jonas buvo atiduotas į gerą šeimą. Šeimą, kuri jį myli ir duoda viską, ko jam reikia.
Visi vaikai nusipelno būti mylimi. Vis dėlto kai kurie iš jų patiria net neįsivaizduojamų dalykų savo namuose. Namuose jie turėtų jaustis saugūs ir mylimi, o ne bijantys, nemylimi ir nepageidaujami.
Vaikams reikia meilės ir artumo. Toks mažas gestas, kaip apkabinimas, gali reikšti daug daugiau, nei mes įsivaizduojame.
